Gatvėse užsidegant pirmosios kalėdinėms dekoracijoms, prasidėjus dovanų pirkimo karštligei, suskambus tradicinėms dainoms ir giesmėms, nejučia išeivius aplanko saldus vaikystės namų ilgesys. Retas kuris, mažesnis ar didesnis katalikas, Kūčias ir Kalėdas nori sutikti vienas, be savo šeimos ar jų iš viso nešvęsti. Situacija keičiasi sukūrus šeimą.
Tuomet dažniausiai Kūčias susitariama švęsti su žmonos šeima, o Kalėdas – su vyro, ir atvirkščiai. Portugalai daro lygiai taip pat, tačiau kai gyvenimo draugo ar draugės šeima nepasiekiama įprastu transportu sugaištant kelionėje ilgiausiai pusdienį, idealiausias variantas, kurio norėtų Portugalijos lietuviai, – kas antras Kalėdas praleisti Lietuvoje.
Bet tai ne visuomet įmanoma įgyvendinti. Portugalija – nuo Lietuvos tolimiausia Europos valstybė. Tiesioginių skrydžių tarp abiejų šalių nėra, kelionė su persėdimu trunka visą dieną ir dažnai nepigi.
Portalas lrytas.lt pakalbino keletą šeimą su portugalais sukūrusių lietuvių, kad sužinotų, kaip, jų akimis, portugalai švenčia Kūčias bei Kalėdas ir kokia dvasia aplanko lietuviškų tradicijų puoselėtojus 3600 km nuo gimtinės.
Prakartėlės namuose
Portugalijoje pasiruošimas Kalėdų šventėms prasideda nuo namų papuošimo. Čia dekoruojama eglutė, dažniausiai – dirbtinė, nes eglės šioje klimato juostoje natūraliai gamtoje neauga. Unikali šaliai būdinga ne tik gyvenviečių aikščių, o ir namų dekoravimo dalis – prakartėlė. Kai kuriuose namuose prakartėlė tik simboliška, meniškos kūdikėlio Jėzaus gimimą atvaizduojančios statulėlės. Kiti portugalai savo prakartėlę kasmet papildo vis naujomis figūrėlėmis, taip išplėsdami Betliejaus miestelį.
Portugalijoje penkerius metus gyvenanti teisininkė Silvija Damušytė-Miranda pasakojo, kad jos vyro portugalo šeimoje kasmet išdėliojamas Betliejaus miestelis su šimtais figūrėlių, užimantis visą kampą prie eglės. Tuo užsiima jos uošvis, šiaip nemėgstantis meistrauti, bet šia proga pagautas įkvėpimo sukalė prakartėlės karkasą ir pirktines figūrėles puošė miške prisirinktomis samanomis.
„Šiemet į savo namus persikrausčiusiai dukrai jis sukalė jai skirtą Betliejaus miestelį, o kai nuolatinį būstą įsirengsime mes, pažadėjo tokį padaryti ir mums”, – šypsojosi dviejų mergaičių mama ir pripažino, kad tą kampelį kol kas reikia saugoti nuo susižavėjusių anūkių, kurios senelio kruopščiai sukomponuotas keramines figūrėles gali netyčia ir sukulti.
Pasigenda Kūčių dvasingumo
Portugališkos Kūčios nėra labai dvasingos. Beveik šešerius metus Kosta da Kaparikoje (Costa da Caparica) gyvenanti 29 metų Rasa Gelūnaitė-Torres šiemet trečią kartą Kūčias sutinka Portugalijoje.
„Pirmąkart Kūčios buvo liūdnokos. Toli nuo šeimos, nuo artimųjų, o tradicijos kitokios. Kūčios čia ne taip susijusios su religija. Mano vyro broliai netikintys. Jei ne dovanos ir ne valgiai, atrodytų lyg eilinė šeimos vakarienė”, – pasakojo ji.
Mokslininkas Visvaldas Kairys 2011 m. sugrįžo su šeima į Lietuvą, prie tai šešerius metus gyveno Portugalijos saloje Madeiroje. Jo žmona yra iš Kaldas da Rainjos (Caldas da Rainha) miestelio žemyninės Portugalijos centre, tad jų šeima per atostogas vyksta į jos tėviškę, kur kelis kartus teko švęsti ir Kūčias bei Kalėdas.
„Man Kūčios Portugalijoje yra visai neįsimintinos, aš net sakyčiau, kad jie jų neturi… Net negalėčiau pasakyti, ar ta diena ypatinga. Pas juos viskas vyksta Kalėdų dieną. Yra, aišku, gausūs Kalėdų pietūs, bet tai nėra ypatinga, ar ne? Tik tiek, kad jie ištraukia visokius servizus, paprastai laikomus sekcijoje”, – pastebi 40-metis mokslininkas.
O 26 metų scenografė iš Vila Novos de Famalisauno (Vila Nova de Famalicão) Teresė Dedūraitė į šias žiemos šventes žvelgia giedrai: „Man vis dar sunku susitaikyti su lietingomis žiemomis ir namais be centrinio šildymo, bet Kalėdos, kurias pastaruoju metu švenčiu Porto mieste, visuomet būna giedros, tiesa, vėjuotos. Pirmąsias portugališkas Kalėdas švenčiau kaip sužadėtinė, antrąsias kaip besilaukianti...
Ir, aišku, visos jos buvo su mano vyro šeima, kuri yra gana didelė: susirenka visi iš Porto, Lisabonos, suvažiuoja iš Anglijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Visi susirenka namuose, kuriuose yra daugiausia vietos, ir kadangi šeima gana kosmopolitiška, tikrai nesijaučiu balta varna.“
Kūčios be pasninko
Maistas itin svarbus ant portugalų šventinio stalo. Pasak S.Damušytės-Mirandos, maisto ruošimas Kūčių vakarienei užima didžiąją dalį dienos. T.Dedūraitė pasakoja, kad Kūčių stalą ruošia visos šeimos moterys, bet kadangi jų yra šešetas, likusios ir netilpusios į virtuvę, atsineša jau paruoštus patiekalus.
Portugalijoje nėra privalomų dvylikos patiekalų, čia pagrindinis alkoholinis gėrimas – raudonasis vynas, o mėsos valgymas nėra draudžiamas. Tradiciškai per Kūčias ant stalo dedama ypatingu konservavimo būdu ruošta sūdyta ir džiovinta, o paskui išmirkyta ir virta su bulvėmis, morkomis, kiaušiniais ir kopūstais menkė (bacalhau), dažnai patiekiama su avinžirniais. Silvija pasakoja, kad tokia menkė dar užpilama pašildytu aštriu alyvuogių aliejumi su česnakais.
Punsko lietuvė aktorė ir komandos vadovė keturiasdešimtmetė Dalia Uzdila Lisabonoje gyvena jau 4 metus. Visas Kalėdas sutiko Portugalijoje. Ji prisimena savo pirmąsias Kūčias: „Labai man norėjosi karpio su grietine, bet valgiau bacalhau com natas ir aštuonkojį ir dar daug visokių keistų desertų.”
Bacalhau com natas – ta pati menkė, paruošta kitu (menkės apkepas su grietinėle), vienu iš 1001 menkių ruošimo būdų, kuriais taip giriasi portugalai.
Gruodžio mėnesį Portugalijos IPAM įstaigos atliktas tyrimas parodė, kad 72 % portugalų būtinai perka menkių Kūčių vakarienei ir joms išleidžia vidutiniškai 80 eurų.
Tačiau dalis šeimų nevengia ant stalo padėti ir karštųjų mėsos patiekalų. Portugalijoje jau 14 metų gyvenanti viešbučio administratorė Jolanta de Cintra Viegas skundžiasi, kad ilgai teko kovoti ir bartis, kad jos vyro šeima keptą kalakutą paliktų Kalėdų stalui.
„Jiems niekaip nesuprantamas buvo pasninkas. Tačiau jau dvejus metus darome pagal mano tradicijas. Per Kūčias valgome žuvį ir krevetes, o per Kalėdas sunkiai dėl dydžio iškepamą kalakutą pakeičiau kepta antimi”, – pasakoja Portugalijos pietuose Praja da Luse (Praia da Luz) įsikūrusi 38 metų lietuvė.
Silvija Damušytė Miranda sako prisitaikiusi prie portugališkų vaišių papročių. „Aš viską valgau, kas padėta ant stalo, tad jei dėtų mėsą, nesipriešinčiau. Aš tradicijų nemaišau, tik kartą kai šventėme Kūčias tik mes su vyru ir dukromis, tuomet buvo ir ukrainiečių parduotuvėje įsigytos skanios silkės, ir būtinojo vyrui portugalui bacalhau. O pas uošvius taikausi prie jų papročių“, – sakė 32 metų moteris.
Ilgalaikė neseniai užsidariusios Lietuvos ambasados darbuotoja, čia gyvenanti nuo1989 metų, Marija Živilė Blažytė dalijosi: „Kalėdas švenčiame mišrioje šeimoje, bet nelabai katalikiškoje, todėl apie tradicijas daugiau galiu papasakoti iš lietuviškos pusės. Per Kūčias valgome bacalhau arba aštuonkojį, o Kalėdų dieną ant stalo atsiranda kalakutas.”
Lisabonoje gyvenanti sportininkė olimpietė Kristina Saltanovič sakė: „Aš stengiuosi sujungti lietuviškas tradicijas su portugališkomis, gaunu kalėdaičių iš Lietuvos, mama palepina. Paskui bandau padaryti 12 patiekalų, bent jau minimaliai. Jei pavyksta gauti silkės rusų parduotuvėje, pagaminu ir porą silkutės patiekalų. Kepame žagarėlius, draugė labai skanių kūčiukų atsiunčia, tad Kūčias beveik lietuviškai švenčiame su vyru ir dukrele, o Kalėdas jau pas vyro mamą.”
Savo šeimą moteris teigia pripratinusi prie savo tradicijų: „Mėsos gruodžio 24 dieną mes Lietuvoje nevalgome, o jie to neakcentuoja ir neriboja. Aš gruodžio mėnesį penktadieniais nevalgau mėsos, tai ir mano vyras su dukra nevalgo, nes aš gaminu.”
Silvijos D.Mirandos vyras turi paaiškinimą dėl nepasninkiško portugalų požiūrio: „José sako, kad švenčiame juk Kūdikėlio Jėzaus gimimo dieną, tai džiaugsminga šventė, o ne rimta, ir pats advento laukimas linksmas. Skirtingas požiūris į Velykas, kai portugalai pasninkauja Didijį penktadienį.“
Kūčiukai – ne desertas
Nėra tokio portugalų šeimos stalo, kurio per Kūčias nepapuoštų Bolo Rei (Karaliaus pyragas) – tradicinis kristalizuotais vaisiais pagardintas mielinis pyragas, valgomas tik šiuo metų laiku. Jis paprastai negaminamas namuose, bet perkamas, ir kartais pakeičiamas ne tokiu saldžiu Bolo Rainha (Karalienės pyragas) su riešutais.
„Kur ten mums su savo pasninkiškais kukliais kūčiukais, kai jų stalas paprastai lūžta nuo saldumynų: pyragų, pudingų, spurgų“, – savo bandymą pristatyti kūčiukus ant portugališko Kūčių stalo prisiminė S.Damušytė-Miranda.
Portugalijos šiaurėje Grižo (Grijó) miestelyje uošvių šeimoje iš moliūgo gaminamos spurgos filhoses, rabanadas – tai piene išmirkyta bagetė, apkepta ir apvoliota cukrumi ir cinamonu, saldus makaronų apkepas aletria, ryžių pudingas arroz doce, leite creme, o kur dar Tronco de Natal šokoladinis eglės kamieną primenantis biskvitas ir kitokie saldėsiai.
„Pagaminama apie 12–15 desertų. O kiaušinių baltymus tiesiog neša kibirais“, – įspūdžiais dalijasi lisabonietė, kurios vyro šeima kepa biskvitinį pyragą Pão de Ló de Ovar bei kitus saldėsius su dideliu kiaušinių trynių kiekiu, o baltymai lieka nepanaudoti.
„Kai pirmąkart mano vyras sutiko Kūčias Lietuvoje, besibaigiant vakarienei, liko labai nustebęs: „O kur desertai?“ – juokiasi situaciją prisimindama Rasa Gelūnaitė-Torres. – Portugalijoje visada kepu kūčiukus. Daugiau sau, nes jie mano vyro šeimos nelabai sužavėjo. Kartą dariau ir aguonpienį, kuris liko nesuprastas.“
Savo keptais meduoliais bei privalomais kūčiukais portugališką šeimą vaišina ir trejus metus Portugalijoje gyvenanti Teresė Dedūraitė: „Kūčiukai portugalų vadinami „mažomis duonelėmis“.
„Kūčiukų aš vežiau, bet pats kramčiau juos kaip užkandį tarp pagrindinių patiekalų”, – sakė Visvaldas Kairys. „Portugalai gana abejingi kitoms tradicijoms bei įtariai žiūri į neįprastą maistą.”
Kalėdaitis ir žegnojimasis per Kūčias – naujiena portugalams
Nors kuklūs kūčiukai nepavergė portugalų, tačiau niekad nematyta kalėdaičio laužimo tradicija prigijo kai kuriuose portugalų namuose. „Kai nusivežiau mamos atsiųstų kalėdaičių ir paaiškinau jų simboliką, mano vyro šeimai labai patiko bei noriai priėmė jų laužimo, padėkos bei maldelės tradiciją“, – didžiavosi S.Damušytė-Miranda. Iki tol jos katalikai uošviai nesimelsdavo prieš pradėdami Kūčių vakarienę. Dabar kiekvienas sukalba maldelę savo gimtąja kalba.
„Pirmąkart sėdusi su vyro šeima už Kūčių stalo, persižegnojau, tai pamatę tą patį padarė ir kiti, bei tyliai visi kas sau sukalbėjo maldelę“, – prisiminė R.Gelūnaitė-Torres, primindama, kad tai nepraktikuojančių katalikų šeima, kalėdaičio laužimą su dėkojimu ir gero linkėjimu artimui priėmę kaip gražią tradiciją.
Rasa su savo vyru taip pat ėjo į vidurnakčio mišias, čia vadinamas Missa do Galo (išvertus į lietuvių k. – „gaidžio mišios“), kurios tradiciškiausios šių religinių švenčių metu. Kristina Saltanovič prisipažino irgi ėjusi į šias mišias, bet, pasak jos, atsiradus dukrelei, tai tapo nepatogu dėl vėlyvos valandos.
Kalėdaičius iš Lietuvos atsiveža ir Jolanta de Cintra Viegas.
„Mano anyta katalikė. Kai buvo sveikesnė, eidavo į Missa do Galo. Dabar neina į bažnyčią, tik namuose turi pasistačiusi šventas statulėles, kryželį. O persižegnojimas ir malda per Kūčias buvo naujiena, kurią aš įdiegiau“, – sakė du sūnus auginanti lietuvė.
„Mūsų ir portugalų tradicijos panašios tik tuo, kad Kūčios – tai vakarienė, kuri baigiasi dovanomis. Nėra čia kalėdaičių, kūčiukų, šieno po staltiese, Kalėdų giesmės nebent iš CD, jau nekalbu apie Kalėdų burtus”, – pastebėjo Dalia Uzdila.
O kaipgi be dovanų?
„Kadangi dukrytė tiki Kalėdų Seneliu, jo laukia su sausainiais bei pieno puodeliu, ir jis kažką jai padeda ir suvalgo vaišes“, – šypsojosi Kristina Saltanovič. „Dovanų tradicijos dažniausiai sukasi apie vaikus, kurie sudaro sąrašą, ko norėtų gauti, o paskui mes tą sąraįą žiūrinėjame ir pagal galimybes ką nors išpildome iš tų norų.“
„Portugalai labai koncentruoja savo dėmesį į dovanų dalį, jas perka, renka, įriša ir labai mielai dovanoja. Kur yra mažų vaikų, ten dažniausiai ateina ir Kalėdų Senelis“, – sakė Kaskaise (Cascais) įsikūrusi Marija Živilė Blažytė, kurios sūnus jau seniai pilnametis.
„Dovanų jie priperka be proto. Ypač mūsų mažajai“, – pasakojo beveik 5 metų dukrą auginantis Visvaldas. „Labai jau jie myli vaikus. Spėju, kad kaupia jai dovanas visus metus. Koks 10 ar 15 dovanų yra nemažai, ar ne? O kur dar dovanos iš krikštamotės bei giminių?“
Pasak Silvijos, portugalai seneliai tokie nekantrūs su savo Kalėdų Senelio dovanomis ir taip džiūgauja, kad net įteiktų jas vos tik anūkėlėms nuvažiavus pas juos į svečius.
Tačiau tradiciškai dovanos padedamos po egle arba atnešamos Kalėdų Senelio ar Kūdikėlio Jėzaus Kūčių vakarienei pasibaigus, dažnai po vidurnakčio, o kitose šeimose – Kalėdų rytą.
„Gražu tai, kad visi moka džiaugtis dovanomis, rodyti jas kitiems, taip parodant dėmesį tam, kuris ją pirko“, – sakė Dalia.
Pasak Teresės, atėjus vidurnakčiui jos portugališkoje šeimoje dovanas gauna vaikai ir kartais suaugę. „Bet čia labai jau nenuspėjamas dalykas, nes tuomet kyla tokia maža visuotinė sumaištis ir erzelis, per kurį tikrai nėra lengva susigaudyti, ypač užsieniečiui, todėl aš dažniausiai tai stebiu iš šono, ir kai aistros nurimsta, grįžtu prie stalo saldžiosios dalies.“ Kalėdos – vakarykščių likučių valgymas
Visvaldui kalėdiniai pietūs ne per daug įsimena: „Būna panašių ir nekalėdinių pietų. Gal turi įtakos ir tai, kad portugalai įpročio žmonės ir nelabai ką keičia netgi švenčių proga?“
Teresė pastebėjo: „Kalėdiniams pietums ruošiamas kalakutas su apelsinais ir vėlgi derinamas su pokalbiais ir trumpais pasivaikščiojimais prie vandenyno laukiant, kol moteriškas kolektyvas nudengs stalą saldumynais, kurių aš negaliu atsisakyti, ypač Bolo de Rei.
Taip Kalėdinis pasisėdėjimas tęsiamas iki vakarienės, kurios metu patiekiamas vadinamos „atliekos”, tai yra nuo Kūčių vakaro likęs supjaustytas ir pagardintas maistas (menkė ir daržovės). Dėl šio patiekalo kai kurie šeimos nariai specialiai lieka ilgiau, o jei reikia kur važiuoti, tai būtinai pasiima su savimi.“
„Mano vyro šeima švenčia Kūčias, bet nežino, kaip švęsti Kalėdas, taip kad valgo per Kalėdas tai, kas liko nuo Kūčių, nieko naujo niekas negamina“, – pastebi Dalia, kartu prisimindama įprastinį jų šeimoje šių švenčių patiekalą aštuonkojį.
Portugalijos centre, Setubalio mieste Kalėdas Rasa sutinka ragaudama vyne mirkytą keptą avieną.
Silvijos šeimoje irgi pasišildomi Kūčių likučiai – vakarykštė menkė su daržovėmis, virtu kiaušiniu virsta į alyvuogių aliejumi užpilamą mišrainę, vadinamą Bacalhau à Gomes de Sá. Kalėdų vaišes ji prilygina „dienai po gimtadienio“.
Tačiau Šiaurės Portugalijos tradicinis Kalėdų patiekalas, kurį kelias dienas marinuoja ir Kalėdų dieną kepa Silvijos uošviai, yra cabrito – ožiukas. Visa diena praleidžiama su šeima, ramiai, draugų lankyti nevažiuojama – šiems dauguma portugalų išsiuntinėja SMS žinutes per Kūčias.
Pasak Visvaldo, portugalai – šeimos žmonės, tad per Kalėdas pavalgo kartu, o kitomis dienomis po Kalėdų vyksta į svečius pas gimines, kurių, atrodo, yra be galo daug.
„Tokie pokyliai vyksta gal kiek kitaip negu Lietuvoje, viskas labai ramiai, ir jaunimas, ir senimas visi kartu“, – atkreipė dėmesį Visvaldas. „Suvalgo pietus, po to ilga pertrauka, kai tarpusavyje šnekučiuojasi. Labai daug dėmesio mažiems vaikams, nes, kaip sakiau, labai myli vaikus.“
Tačiau ne visiems sekasi palaikyti tokias tradicijas. Daugeliui portugalų gruodžio 26 d. jau tenka grįžti į darbą.
Tolerancijos išbandymo metas
Susidūrus dviem kultūroms vienoje šeimoje, tenka mokytis švęsti šeimos šventes keičiant, pristatant tradicijas ir jas adaptuojant, kartu pripažįstant viena kitos trūkumus ir skirtumus.
Kristinos vyras portugalas yra gimęs Žaliojo Kyšulio salose bei turintis italų kraujo, todėl jų šeimoje sujungiamos visos tradicijos kartu.
Tačiau mišrias santuokas su portugalais sudarę lietuviai, paklausti apie Kalėdų šventimo skirtumus, turi ką atsakyti: „Man asmeniškai toks pasisėdėjimas, trunkantis dvi dienas, tam tikru metu darosi nuobodus, bet aš gerbiu savo vyro šeimą ir žinau, kaip jam svarbu pabendrauti su visais pusbroliais, kurių galbūt ateinantį pusmetį nebematys“, – pripažino Teresė.
„Tos pačios pagarbos laukiu ir iš savo vyro, kai Lietuvoje šiais metais ragausime aguonų pieną ar 101 silkių rūšį“, – su jų menkės receptų gausa juokais lyginasi Teresė.
Po daugelio metų į Lietuvą sugrįžęs Visvaldas, paklaustas, kaip atrodo lietuviška švenčių dvasia jam ir jo portugalei žmonai, atrodė kiek nusivylęs: „Čia šiaip nieko kalėdiško, man asmeniškai buvo didelis kultūrinis šokas po tiek metų, praleistų užsienyje. Žmonės pasirodė neregėtai šalti, uždari ir nedraugiški. Dėl to, man atrodo, kad nėra klijų, kurie klijuotų visuomenę. Pasigilinus iš tikrųjų žmonės ir įdomūs, ir draugiški, tik tas draugiškumas labai selektyvus.
Taigi globalus draugiškumo efektas beveik nulinis! Beje, žmonai iš tikrųjų taip neatrodo, ji sako, kad čia pas ją daugiau draugų, negu buvo Portugalijoje, daugelis irgi iš imigrantų bendruomenės. Ir iš tikrųjų mano geriausi draugai irgi susiję su užsieniečiais imigrantais ar jų šeimomis, bet tai atitinka tai, ką parašiau apie lietuvių uždarumą.”
„Visų keistenybių ir skirtumų per kelerius metus pradedu nebepastebėti, o priimti kaip natūralų dalyką. Portugališkos žiemos šventės yra labai šeimyniškos, su daug skanaus maisto (na, gal išimčiau tik kelis skystos konsistencijos saldumynus, kaip kupranugario seilės ir rabanadas) ir ilgais pokalbiais apie … maistą“, – konstatavo Teresė, pasakodama apie servetėlių būtinumą ant stalo kiekvienam valgytojui, apie tai, kad pagrindinį patiekalą visi pradeda valgyti tik paskutiniam šeimos nariui prisėdus už stalo bei bendrą konservatyvumą dėl maisto gaminimo ir valgymo, kuris skiriasi nuo lietuvių. „Nes lietuviai pratę valgyti, kai alkani, o ne dėl to, kad šiandien tiesiog graži diena.“
„Portugalai su malonumu klausosi, kad mes turime vis dar gyvas Kalėdų tradicijas, kad per Kalėdas giedame giesmes, buriame ir tris dienas praleidžiame su savo šeima“, – pasakojo Dalia.
O ko dar trūksta lietuviams, sutinkantiems Kūčias ir Kalėdas svetur?
„Aš prisimenu, kaip mano senelis pradėdavo Kūčių vakarienę, tardamas kelis žodžius, dėkodamas, kad visi esame vis dar kartu. Po to dalindavomės kalėdaičiu ir kiekvienas turėjo ko palinkėti. To man ir trūksta – šventiškumo. Kūčios nebuvo tiesiog vakarienė, tai buvo ypatinga vakarienė, kuriai ruošdavomės ilgai. Nuo to laiko, kai nešvenčiu Kalėdų pas savo senelius, man Kalėdos nebuvo tikros, bet tai ne Portugalijos kaltė“, – šypsodamasi pripažino lietuvė.
