Tačiau veikli moteris negali ištrinti iš atminties įvykio, pakeitusio visos jos šeimos gyvenimą.
„Su tėvais Emilija Gutauskaite-Žakiene ir tėveliu Juozu Žaku gyvenau Šiaulių apskrityje, Gruzdžių valsčiaus Maniušių kaime. Mokiausi Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Mūsų šeimoje buvome šeši žmonės: tėvai ir keturi vaikai, Albina, Albertas, Genovaitė ir aš, Angelė.
Mūsų namai buvo jaukūs ir darnūs. Namas buvo medinis, nemažas, jame keturi kambariai ir virtuvė. Didelis kiemas, tvartas, daržinė, klojimas ir pirtis. Kiemas apsodintas vyšniomis, sode augo vaismedžiai, stovėjo bičių aviliai.
Turėjome arklį ir prieauglį, dvi karves, kiaulių, avių, vištų, žąsų. Juos prižiūrėjo tėvai, sesuo Genovaitė ir brolis Albertas. Vyriausioji sesuo Albina buvo ištekėjusi, gyveno Šiauliuose“, – apie savo šeimą pasakojo A.Mikalkėnienė.
Įskundė kaimynas
Šeimos nelaimės prasidėjo, kai Lietuvą okupavo sovietai.
Angelės brolis Albertas buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėjimo. Jis Šiauliuose sukabindavo geležinkelio vagonus. Darbas pavojingas. Keletą kartų vos nežuvo, todėl iš darbo pabėgo.
Kadangi geležinkelis buvo sukarinta tarnyba, brolio ieškojo.
Jis slapstėsi namuose, bet kaimynas iš gretimo kaimo paskundė milicijai. A.Mikalkėnienė su skausmu prisimena, kaip brolį suėmė naktį miegantį ant šiaudų daržinėje.
Iš pradžių jis buvo kalinamas Šiaulių kalėjime. Vėliau vaikiną teisė už akių, skyrė 10 metų lagerio ir išvežė į Magadaną. Po lagerio Albertas dar gavo tremties.
Lemtingos Kūčios
„Mane su seserimi Genovaite ir tėvais ištrėmė 1947-ųjų gruodžio 24 dieną, kai visa Lietuva gyveno Kūčių nuotaikomis.
Antrą valandą nakties į namus atvažiavo stribai ir rusų kareiviai, prižadino ir liepė visiems keltis.
Suvarė visus į kambarį ir pasakė, kad esam ištremiami iš tėviškės. Liepė rengtis, davė 2 valandas laiko, nurodė su savimi pasiimti maisto.
Mamytė buvo ligota, tai negalėjo niekuo pasirūpinti. Mudvi su seserimi ką sugebėjome, tą ir pasiėmėme.
Tėveliui leido pasipjauti kiaulę. Duonos visiškai neturėjome, tai kaimynė atnešė vieną kepaliuką. Kai išvarė iš namų, mamytė parpuolė ant kelių ir pradėjo labai verkti. Ir žegnoti namus.
Pripuolė stribas ir tvojo šautuvo buože per galvą sakydamas: „Ko šauki? Nori, kad miškiniai išgirstų?“ Priėjo kitas rusų kareivis, pakėlė ir sako: „Neverk, mama. Ten taip pat žmonės gyvena.“
Susodino į roges ir nuvežė į Gruzdžius, į žydų šulę. Ten išbuvome, kol išaušo. Tada susodino visus į krovinines mašinas ir nuvežė į Šiaulių Gubernijos stotį. Visus sukrovė į gyvulinius vagonus ir tą pačią dieną išvežė tolyn“, – dalijosi prisiminimais moteris, kuriai tą lemtingą žiemą tebuvo suėję 13 metų.
Dirbti vertė ir vaikus
Pasakodama Angelė nutilo ir susimąstė. Taip būna kasmet, kai artėja Kūčios ir šv.Kalėdos.
Prieškario Lietuvoje Kalėdos buvo ypatinga šventė. Žmonės buvo nuoširdžiai tikintys. Visus darbus atlikdavo iki Kūčių vakarienės, eidavo į pirtį ir sužibus Vakarinei žvaigždei sėsdavo prie šventinio stalo. Tais metais buvo sugriautos ne vienos šeimos tradicijos.
Šeimą nuvežė į Tomsko sritį. Rytą atvažiavo „pirkliai“ rinktis pigios darbo jėgos. Tie, kurie turėjo specialybę, liko Tomske, o kitus išvežė į taigą.
Žakų šeimą atvežė į Čeremoškos gyvenvietę. Jie buvo pirmieji tremtiniai lietuviai šiame kaime. Visi kiti gyventojai taip pat buvo tremtiniai, įskaitant ir rusus.
Tomske buvo medžio perdirbimo kombinatas. Medžius plukdydavo upe Tome. Tremtiniams reikėdavo tuos medžius traukti iš vandens ir rūšiuoti, vėliau pjauti lentas ir ant pečių nešti į „štabelius“.
Dirbti reikėjo visiems, net ir vaikams.
„Nesvarbu, kad buvome vaikai ir dar alkani. Man tada buvo 13 metų, o dirbti reikėjo taip sunkiai, kaip suaugusiesiems. Niekas neklausė, ką tu nori dirbti. Pasakė, kad turi eiti dirbti, ir eini.
Skaudžiausia buvo, kad reikėjo dirbti alkaniems. Kiek duonos gaudavome, visą atiduodavome tėveliui, nes manėme, kad jis dirba sunkiausiai. O tos duonos buvo tik 200 gramų parai. Sunki, neskani ir dar pinigus reikėjo mokėti“, – pasakojo A.Mikalkėnienė.
Prisimena mėsos skonį
Žakų šeima, kaip visos kitos tremtinių šeimos, išmoko gyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Tuomečiame kaime žmonės buvo įpratę dirbti sau, sąžiningai. Šie žmonės ir tremtyje nemokėjo dirbti kitaip. Atrodytų, kad skriaudėjų, trėmėjų šaliai neverta dirbti gerai, neverta dirbti iš viso. Tačiau tremtiniai nemokėjo prastai dirbti ar apgaudinėti.
„Po dvejų metų tėvelis sugalvojo, kad reikia važiuoti už miško ir pasidaryti žemės lopinėlį. Tėvelis pasiėmė pjūklą, kirvį ir kastuvą. Pasikvietė mane, seserį ir visi išvažiavome.
Pasisodinome kibirėlį, o prikasėme 10 kibirų bulvių. Rudenį, nusikasę bulves, nusipirkome paršiuką.
Tėvelis sukalė tokią būdą kaip šuniukui, apšiltinome pjuvenomis. Paršelį šėrėme bulvėmis, mama iš kolūkio dar gaudavo tokių grūdų liekanų. Auginome 6 mėnesius, o po to papjovėme. Labai skani mėsytė buvo, iki šiol skonį atsimenu“, – neslėpė Angelė.
Šeimos nariai dieną dirbdavo darbe, o naktimis ar sekmadieniais (šeštadienis buvo darbo diena) įvairiais būdais stengėsi prasigyventi. Taip pasidarė gyventi lengviau.
Grįžti nebuvo paprasta
1956 metais Angelė ištekėjo už Vytauto. Jie susipažino dar vagone, kelionėje į Sibirą, o po trejų metų pradėjo draugauti. Po vestuvių praėjus metams šeima susilaukė dukters.
„Gyvenome kartu su tėvais viename kambarėlyje.
Į Lietuvą grįžome 1958 metais, parsivežėme šešių mėnesių dukrytę. Mane reabilitavo, nes pirmiau reabilitavo vyro šeimą. Visa mano šeima dar liko Sibire. Jie grįžo tik po dvejų metų. Ačiū Dievui, visi gyvi“, – tvirtino A.Mikalkėnienė.
Grįžusi į sovietinę Lietuvą šeima patyrė diskriminaciją. Jiems buvo draudžiama grįžti į tėviškę, į savo namus.
Angelės niekas neregistravo, nes jai nebuvo leista gyventi Lietuvoje. Nesvarbu, kad vyro šeimai buvo leista grįžti, bet dėl Angelės neregistravo ir jos vyro. Tada buvo tokia tvarka – darbo negausi, jei esi tame mieste neregistruotas ir negali užsiregistruoti, jei neturi nuolatinio darbo.
Taip buvo sukurta tremtinių nepriėmimo į Lietuvą tvarka, bet statybininkų reikėjo, todėl Vytautą įdarbino ir neregistruotą.
Angelės neregistravo penkerius metus, todėl ji negalėjo niekur įsidarbinti, ir visą laiką šeima gyveno baimėje, kad kas nepatikrintų registracijos. Galiausiai šeimai pavyko prisiregistruoti, Angelė pradėjo dirbti kukurūzų perdirbimo kombinate laborante, neakivaizdžiai mokėsi buhalterijos, o baigusi mokslus visą gyvenimą dirbo buhaltere.
Apie šeimą Angelė kalba su meile ir džiaugiasi savo vaikais: „Dukra įgijo aukštąjį išsilavinimą, turi ekonomisto specialybę. Sūnus Vilniaus inžineriniame institute įgijo automobilių inžinieriaus mechaniko specialybę.
Kadangi jaunystėje mums su vyru teko sunkiai dirbti, labai stengėmės, kad vaikai įgytų išsilavinimą, kad jiems nereikėtų sunkiai fiziškai dirbti.“
Šis pasakojimas yra ištrauka iš knygos „Sibiro Alma Mater".
