Dėl visų šių nelaimių visuomenė mikliai apkaltinto pagalbos skambučių centrą 112, mobiliojo ryšio operatorius, automobilių gamintojus, tėvus ir mokytojus, išauginusius tokias pabaisas, o gal net ir viešpatį Dievą, leidusį siaubūnams nevaržomai vaikščioti ir tyčiotis iš mūsų – dorų ir sąžiningų, kaip mes manome, visuomenės narių.
Pridėję ranką prie širdies pripažinkime: nesame nei dori, nei sąžiningi, – bet jausti kaltės taip pat neturėtume, nes galimybių užkirsti kelią tiems siaubingiems įvykiams, net jei vietos nustatymo paslauga būtų veikusi be priekaištų, praktiškai nebuvo. Nors teigti, kad buvome tinkamai jiems pasiruošę – irgi negalime.
Ką daryti, kad ateityje tokie įvykiai nepasikartotų, arba jų būtų kuo mažiau? Nejau privalome ties kiekviena nekalta, neginkluota mergele pastatyti po robotą-policininką, užprogramuotą taip, kad gintų ją nuo bet kokio santykio su automobilius vairuojančiais vyrais – neva jei nepastatysime, tai ji būtinai tranzuos, pateks į pakelių maniako rankas ir bus nužudyta? O gal paprasčiausiai reikėtų uždrausti motorines transporto priemones – ir maniakai taip pat išnyktų?
Tai – sunkūs klausimai, į kuriuos mūsų visuomenei ateityje dar teks atsakyti (galbūt net referendumu, jei valstybės priešai nesutrukdys jo surengti). O tuo tarpu siūlyčiau atkreipti dėmesį į Vokietijos mokslininkų sukurtą programą „Precog“, kuri remiasi idėja, jog apie pavojų geriausia žinoti iš anksto – pagal įvairius pradinius duomenis ši programa prognozuoja, kur ir kada atsiranda didžiausia tikimybė, kad bus įvykdytas nusikaltimas.
Tai – fundamentaliai naujas požiūris į nusikalstamumą ir jo prevenciją, kuris galėtų būti naudingas ir mūsų šaliai: tikiu, jog ir mūsų mokslininkai kažką panašaus pajėgtų sugalvoti ir įdiegti Lietuvoje. Ir vis dėlto raginčiau kiekvieną iš mūsų nuoširdžiai pagalvoti: ar tikrai tam, kad išmoktume įveikti ateities nenuspėjamumą ir suvaldytume žmogišką polėkį nusikalsti, mums būtinai reikia aukštųjų technologijų? Galbūt diena be žudikų-maniakų galėtų išaušti jau ryt – jei tik, užuot kliovęsi iliuzine pažanga, paklausytume, ką mums kužda tradicija ir išmintis?
Mano siūloma sistema, skirtingai nei vokiečių „Precog“, analizuotų ne efemeriškus ir nebūtinai neatsitiktinius dėsningumus, bet atskleistų konkrečius asmenis, kuriuos būtų galima apkaltinti būsimais nusikaltimais, ir skirti jiems bausmę. Tai 100 proc. efektyvus (nes klaidos, kurių taip pat nebūtų išvengta, irgi prisidėtų prie nusikalstamumo mažinimo), paprastas, pigus ir, drįsčiau teigti, tradicinis nusikaltimų prevencijos metodas – jį mielai, nors garsiai daug apie tai nešnekėdami, praktikavo mūsų laukiniai protėviai, didieji kunigaikščiai, KGB struktūros ir partizanai, jis naudotas ir tebenaudojamas „Al Qaeda“, išbandytas Gvanatame ir (tikriausiai) Dimitrave, jis ne taip retai, – tiesa, ne tokiu intensyviu lygiu, paprastai nenaikinat netikėlių, o tik juos išvaikant iš atsakingų postų, – naudojamas tarptautinės politikos užkulisiuose.
Tai solidi ir pasitikėjimą kelianti sistema, kadangi ji nereikalautų įkalčių ir įrodymų, neliktų net teorinės galimybės įrodyti, kad kas nors apkaltintas neteisingai (ar neteisėtai), todėl visais atvejais būtų galima skirti nusikaltėliui tokią bausmę, kokios pageidauja dauguma visuomenės narių – mirties bausmę.
Būtent mirties bausmė, kurios vykdymo sistema veiktų greitai ir užtikrintai kaip šveicariškas laikrodis (arba, taip būtų netgi tiksliau, kaip rusiška ruletė), pralaužtų ES biurokratų sukurtus barjerus, trukdančius visuomenei visiškai pasitikėti teise ir teisingumu, ir leistų sutaupyti tuos milijonus mokesčių mokėtojų pinigų, kuriuos nuteistieji iki gyvos galvos nūnai pravalgo kalėjime.
Tai – dėmesio, gerbiamieji! – kaltės nustatymas iš akies, kurį, siekiant išvengti formuluotės „iš akies“ aptakumo, galėtume vadinti, tarkim, „priverstine prevencine dorovinio minimumo identifikacija“ (PPDMI).
Tarsi jau dabar girdžiu jūsų nepritarimo murmesį, nors racionalių paaiškinimų, kodėl šis metodas turėtų kelti nerimą ar siaubą, nėra. Romos teisė nėra toks senas, kaip gali pasirodyti, išradimas, o ir patys romėnai, anokia čia paslaptis, daugiau dėmesio skyrė kaltintojų bei gynėjų kalbų vingrumui bei jų išmonei, o ne kažkokiems įrodymams, taigi, galima sakyt, irgi vadovavosi savotiška „iš akies“ sistema – ir ji juos visiškai tenkino. Ši sistema realiai veikia ir dabar (nors mums sakoma, kad yra priešingai), – bet ji nūdieną tarnauja supuvusios teisėsaugos bei ištvirkusio elito interesams, kurie ne visada prieštarauja žudiko-prievartautojo interesams. Tik atvirai įvardinus, kad principas „iš akies“ yra mūsų teisinės sistemos ašis, ir jį įrašius į įstatymus, sistema liautųsi buvusi purvinu elito įrankiu, ir pagaliau taptų naudinga vietinės valdžios ir ES direktyvų užkankintai liaudžiai.
Spręsti, kas yra panašus į nusikaltėlį (ar savyje turi kažką, kas leidžia įtarti jį tokiu būsiant), reikėtų patikėti solidžiai, visuomenės autoritetą iš tikrųjų turinčiai komisijai, kurią sudarytų dabar iš žurnalistų etikos komisijos išvaikyti kunigai ir psichiatrai, tieSOS sąjūdžio nariai, drabužių dizaineriai (juk rūbai daug sako apie asmenybę), plataus profilio žvaigždės (kaip antai Radžis, I. Valinskienė, M.Šalčiūtė etc.), taip pat kitų gerbiamų profesijų atstovai – krepšininkai, gaisrininkai (šie pirmauja pasitikėjimo reitinguose), be darbo likę kalėjimų prižiūrėtojai ir pan. Ko toje komisijoje niekada nebūtų, tai teisininkų, kurie sukompromitavo pačią teisingumo idėją, elitu besiskelbiančių vadinamųjų „intelektualų“ ir menininkų, vagių (politikų, biurokratų, verslininkų – išskyrus labai turtingus), visuomenininkų, gydytojų (nes šie visi kyšininkai) ir t.t. ir t.t.
(Aišku, vienai komisijai, net jei ji veiktų itin efektyviai – tarkim, per dieną įvertintų 100 Lietuvos gyventojų, – dirbti tektų labai ilgai. Jei sakysime, kad Lietuvoje yra 2 mln. pilnametystės sulaukusių ir dorovės požiūriu vertintinų žmonių, minėtai komisijai prireiktų 20 tūkstančių dienų, arba 909 mėnesių (imant per mėnesį 22 darbo dienas), kas sudaro beveik 76 metus. Norint iššūkius įveikti per protingą laiką, reikėtų mažiausiai keliasdešimties komisijų, kurios dirbtų kiaurą parą be poilsio dienų – nebent būtų nuspręsta kaltės neindividualizuoti, ir bausmes automatiškai pritaikyti tam tikrų regionų gyventojams arba socialinėms grupėms. Na, bet tai jau kitos utopijos tema.)
Ką pirmiausia palies legalizuota Priverstinės prevencinės dorovinio minimumo identifikacijos sistema (PPDMI), ir kaip klostysis valstybės gyvenimas, atlikus neregėto masto teisinės sistemos pertvarką?
Visi suprantame, jog kaltės nustatymo „iš akies“ procesas yra delikatus ir nevienareikšmis, todėl tikėtina, kad prašalaičiui, – o prašalaičiais tokiu atveju būtų dauguma mūsų, – ne visada seksis lengvai suprasti sprendimo logiką; vis dėlto tikėtina, jog dauguma atvejų (bent iš pradžių) pasąmoningai bus remiamasi pripažintais, kasdieniame gyvenime nuolat praktikuojamais stereotipais bei klišėmis. Pirmiausia prevenciškai bus baudžiami visi žmonės, turintys „nusikaltėlio tipažą“ – tamsaus gymio, raumeningi, gunktelėję vyrukai, apsivilkę treningais arba kožankėmis, taip pat negražūs, netvarkingi (ypač su išretėjusiais dantimis), kukliai apsirengę ir iš pažiūros mažai uždirbantys, kūno anomalijų turintys arba itin ekstravagantiškai atrodantys asmenys, taip pat asmenys, kurių išvaizda byloja apie didžiules socialines rizikas – tai žmonės, panašūs į benamius, girtuoklius, narkomanus ir t.t.
Nereikėtų stebėtis, kad „nusikaltėlio tipažą“ turintiems žmonėms vėliau tarsi atsitiktinai vis dažniau bus priskiriami kitataučiai ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonės, gal netgi ir radikalesni šiuolaikiniai menininkai, išdrįsę savo kūriniuose išsityčioti iš Lietuvos himno, tautinių vertybių, ar nepabijoję pritarti abortams. Tai šiek tiek kirsis su įsipareigojimais ES, tačiau sotūs Briuselio biurokratai mielai užmerks akis, jei pažadėsime kurį laiką savo paistalais neerzinti rusų meškos.
Šiek tiek vėliau, kai mūsų valstybėje jau bus atsiradę kvėpuoti būtino oro, o mes vis labiau jausimės savo šalies šeimininkais, pastebėsime, jog greta šių žmonių, kurių santykis su kalte yra daugmaž akivaizdus, nubaudžiama nemažai turtingų, išsilavinusių, garbingų profesijų ir dailaus kūno sudėjimo žmonių. Bus nepatenkintųjų – galbūt kils pavienių iniciatyvų sukelti Vilniuje maidaną. Privalėsime išaiškinti piliečiams, kad plika akimi ant veido lengvai matoma vadinamoji „inteligencija“, yra žymė klastingo užkrato, pasmerkiančio šiuos žmones keliaklupsčiauti įsivaizduojamai „teisinei sistemai“, begėdiškai tenkinti supuvusio „elito“ interesus, garbstyti „demokratiją“ ir bičiuliautis su „pederastais“. Visuomenei teks suvokti, kad nuo to, kaip greit šie žmonės bus priversti apsistoti dujų kamerose, priklauso jos gerbūvis ir saugumas.
Galiausiai neišvengiamai išauš diena, kai kartu su šiais dvejonių nekeliančiais elementais į elektros kėdes sės ir iš pažiūros dori, pamaldūs, dirbantys, išsilavinimo neturintys, absoliučiai lojalūs DP, TT ir LSDP rinkėjai, dėl kurių saugumo visa sistema ir būtų sukurta. Pastarieji čia atsidurs daugiausia dėl (nebūtinai pagrįstų) įskundimų, tačiau komisija turės į tuos skundus reaguoti ir juos patenkinti, rodydama, kad kiekvieno nario balsas yra girdimas, o visuomenė turės tylėti, mat supras, kad reikalaudama saugumo pati sudarė tam tikrą socialinį sandėrį su valdžia, – todėl permanentinė pražūties grėsmė yra savanoriška.
Galiausiai ateis laikas, kai pavojingų elementų, – o tuo metu jie jau bus vadinami liaudies priešais, – praktiškai nebeliks. Tačiau niekas nebegalės jaustis saugus, neišskiriant nė komisijų narių bei jų šeimynykščių, nes saugumą užtikrins ne tik minėtoji sistema, bet ir baudžiamieji pačių gyventojų savanoriškai sudaryti būriai. Beveik išnykus trapiai ribai tarp potencialios kaltės ir įvykdyto nusikaltimo, tarp kaltininko ir aukos, bausti bus dar paprasčiau: kaltieji, – o kaltieji tam tikra prasme bus visi gyvi organizmai, – mielai įvykdys bausmes kitiems kaltiesiems (arba jų bus paskersti patys).
Tuo metu šalyje vis didės pasitenkinimas ir pasitikėjimas valstybe, kuri taip uoliai rūpinasi savo piliečių gerove, – šį jausmą neįtikėtinai sustiprins lyg tyčia vis atlaisvėjantys kaimynų butai, kuriuose sukaupto turto dalį tokiu atveju bus visiškai legalu persinešti į savo namus. Saugumo jausmą stiprins gatvėmis dieną naktį važinėjanti šarvuota technika ir danguje ratus sukantis vienintelis mūsų kariuomenės L-39 ZA (lengvasis atakos lėktuvas).
Kaip tik tada būsime pagaliau išmesti iš ES ir NATO – tiesa, ne dėl daugybinių sutarčių pažeidimų, kurių šios organizacijos paprastai linkusios nepaisyti, bet, pavyzdžiui, dėl korupcijos sudarant PPDMI komisijas. (Taip sužinosime, kad toms komisijoms sudaryti buvo gudriai naudojamos ES lėšos). Tai tik dar sykį pademonstruos, kokie veidmainiai yra europiečiai, ir išsiskyrimas su jais taps mums puikia proga įsilieti į V.Putino sukurtą muitų sąjungą.
Deja, nei muitų sąjungos, nei V.Putino tuo metu jau nebebus. Nebebus, matyt, jau nė pačios Rusijos, kurios dalį valdys Kinija, dalis bus suskilusi į savarankiškas musulmoniškas valstybes, o trečią dalį, kur tvyros chaosas ir liesis smurtas, kontroliuos tarptautinės pajėgos. Mūsų šaliai liks vienintelis teisingas ir racionalus kelias – kurti naują bloką su nacionalsocialistine Vengrija, tuo metu taip pat išstojusia arba išmesta (kas yra vienas ir tas pats) iš visų transatlantinių struktūrų, ir tykiai sau vibruojančia svastikos sūkio ritmu.
Bendros valstybės gal ir nesukursime, bet ugrų ir baltų dvasinė giminystė gražiai atsiskleis rengiant bendras karines pratybas ties Slovakijos ir Rumunijos siena, arba ties Lenkijos klastingai okupuota anksčiau Rusijai priklausiusia Kaliningrado sritimi, tokia pat svarbia lietuviams, kaip žydams Jeruzalė, musulmonams Meka, o rusams – Krymas. Ji vaisiais mėgausimės, abiejų šalių delegacijoms vykstant puotauti į Pchenjaną, užsisakant naujų technologijų Karakase, ar su Kadyrovu, kuris savo kunigaikštystėje tam tikromis sąlygomis bus priglaudęs žlugusios Rusijos elitą (ypač jo pinigus), stebint už grašius besistaipantį girtą Depardieu.
Budapeštą su Vilniumi sujungs du nauji produktotiekiai – „North Stream“ ir „South Stream“; vienu iš jų į šiaurę čiurlens „Riesling“, „Muskotaly“ ir „Kekfankos“, o kitu į tolimuosius pietus pas brolius hunus liesis gintarinė „Švytrio Ekstra“.
Dar tolimesnėje ateityje, ištvirkusiai ir susenusiai Europos Sąjungai žlugus, Lietuvos-Vengrijos koalicija taps jai tokia lemtinga jėga, kokia suvargusiai Romos imperijai, kurios didžiąją kultūrą į Lietuvą Palemonas vežė Dunojumi būtent pro Budapeštą, tapo guvūs ir išmintingi barbarai, – beje, taip pat giliai nepasitikėję Romos teise. Prie skobnių su ufonautais susėdę mūsų ainiai pasidalins visatą, ir žmonija įžengs į naują savo etapą, kurio jau neįmanoma apsakyti žodžiais.
O už visą tą ateities stebuklą turėsime būt dėkingi arijų kraujui bei prievartinės prevencinės dorovinio minimumo identifikacijos sistemai (PPDMI) – kaltės nustatymui iš akies.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
