Politinė šios epochinės permainos ateitis, man regis, tokia: jeigu euro įvedimas pasiteisins, reformos autoriai, socialdemokratai, TS-LKD ir Liberalų sąjūdis ilgam įsitvirtins Lietuvos politiniame gyvenime. Jeigu projektas žlugs, kils politinė panika, kuria Rusija būtinai pasinaudos.
Be to, nauja valiuta nėra vien finansinė problema. Lito susigrąžinimas siejosi su laisvės ir savarankiškumo idėja. Lito laidotuvės mano kartos žmonėms yra daugiau negu emocinis atsisveikinimas su priprastu dalyku.
Dabar žengiame į naujų apsiribojimų ir mažesnio savarankiškumo ne tik užsienio politikoje situaciją. Šiuo metu Lietuvos euroskeptikai yra įsprausti į kampą, bet jeigu euras sušlubuos, jų balsai atgis ir dar nežinia, kuo po dvejų metų baigsis rinkimai į Seimą.
Kaip jau įprasta, didelės permainos Lietuvoje visada vyksta kartu su dar didesnėmis permainomis pasaulyje. Rusijos ir Vakarų konfrontacija neslūgsta, ir jau mažai kas abejoja, kad grįžtama į Šaltojo karo metus.
Pastaruosius žinomas filosofas R.Aronas taip yra apibūdinęs: „Taika neįmanoma, bet tikras karas taip pat mažai tikėtinas.“
Atgijo bjauri priešiškų santykių atmosfera ir leksika, kurią, beje, intensyviai vartoja jau ne Šaltojo karo karta. Dar prieš pusantrų metų buvo vengiama viešai Rusiją vadinti priešu, dabar tai pats švelniausias žodis.
Abiejų pusių pareiškimuose nebepaisoma jokių ribų, o tie, kurie iš „senoviško“ auklėjimo inercijos dar bando kontroliuoti savo žodžius, iškart įrašomi į „naudingų idiotų“ gretas.
Vis dėlto kol Lietuvoje dar nepriimti žodžio laisvę ribojantys įstatymai, kuriuose kritišką mintį apie savo valdžią ir strateginius partnerius rengiamasi laikyti kaip griaunančią valstybingumo ar bendro saugumo pamatus, reikia aiškiai pasakyti: tolesnė kietos rankos politika Rusijos atžvilgiu jau yra klaidinga.
Kol sankcijos buvo nukreiptos prieš Kremlių, valdžios ir žmonių atskyrimo taktika buvo teisinga. Dabar sankcijos nusitaikė į Rusijos visuomenę, kuri, kaip gerai žinome iš istorijos, nebūtinai skubės versti dabartinius Kremliaus šeimininkus.
Pajutę pavojų Rusijos žmonės neprašys nei amerikiečių, nei vokiečių atleidimo, o telksis naujam karui, apie kurį vis dažniau kalbama.
Šiais laikais net mažos valstybės nebeįmanoma įvaryti į kampą, o ką kalbėti apie tokią, kuri pajėgi braižyti civilizacines takoskyras. JAV nepajėgi suprasti Rusijos žmonių mąstymo niuansų.
Lietuvai taip pat dar nevėlu atsisakyti karingos retorikos. Kartais ji primena seną kaimietišką posakį: išgeria už litą, o šaukia kaip už šimtą. Tai jau pastebėjo ir Vakarų žiniasklaida. Jeigu nėra pinigų NATO įsipareigojimams vykdyti, kukliau reikia ir elgtis. Ir išmintingiau.
Labai sunku suprasti Lietuvos užsienio politikos logiką. Krašto apsaugą išlaiko ir verslininkai. Nemaža dalis jų dirba su Rusija. Karingais pareiškimais blogindami verslo santykius su Maskva faktiškai mažiname ir įplaukas į gynybą. Ar nauda, gaunama iš prekybos su Rusija, yra mažiau patriotiška?
Esminis santykių su Rusija pokytis, be euro įvedimo, yra antrasis šių metų valstybinės reikšmės įvykis. Kokios bus pasekmės, galima tik spėlioti.
Jokia išsamesnė santykių su didžiąja kaimyne analizė mūsų visuomenės dar nepasiekė. Ir kažin ar pasieks, nes pas mus prognozės nepopuliarios. Mažiau kalbų, daugiau darbų. Įdomu, kas taip pasakė?
Trečiasis, jau pagyrimo vertas, metų laimėjimas yra SGD terminalas. Nors šiek tiek pavėluotas, tai pats rimčiausias pastarojo meto politinis strateginis sprendimas. Svarbiausia - įgyvendintas vienu užsimojimu, o tai Lietuvoje ne taip dažnai pasitaiko. Maskva reagavo, tačiau, be spekuliatyvių pasvarstymų apie kainas, nieko reikšmingesnio pasakyti nebegalėjo.
Dešimt metų Rusija nuosekliai vykdė Lietuvos, Latvijos ir Estijos izoliuotos „energetinės salos“ programą, ir SGD terminalas tapo pirmuoju ledlaužiu iš daugiametės priklausomybės. Ar bus ateityje panaudoti visi šio projekto privalumai, vėlgi priklausys nuo užsienio politikos.
Ketvirtasis įvykis, taip pat nemažai susijęs su užsienio politika, - referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Kaip ir prognozuota, jo rengėjai negalėjo laimėti, bet skambutis nuskambėjo.
Organizatoriai pademonstravo, kad galima surinkti reikiamą parašų skaičių net mūsų sąlygomis ir priversti valdžią dar iki balsavimo paskubomis įvykdyti ne vieną referendumo reikalavimą.
Referendumo sumanytojai dabar užsimojo kurti ir partiją. Jeigu protingai suformuluos savo požiūrį į Europos Sąjungą, jiems gali ir pasisekti.
Lietuvoje jau seniai reikia politinės jėgos, kuri pakeistų avantiūristines Darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijas ir būtų konservatyvi atsvara liberalių reformų blokui tarp TS-LKD ir socialdemokratų.
Šia kryptimi jau žengiama ne vienoje ES valstybėje, tai ne už kalnų ir Lietuvoje. Taigi, kaip sako prezidentė, linkime sėkmės.
