2013-ųjų ir 2014-ųjų sandūroje Kijevo Maidane įsižiebusi Ukrainos drama, be abejo, buvo vienas svarbiausių ne tik viso pasaulio įvykių. Jis tiesiogiai veikė ir mūsų šalies vidaus gyvenimą.
Gatvių susirėmimai, virtę žudynėmis Kijevo centre, Krymo aneksija prasidėjęs tūkstančius gyvybių nusinešęs karas Ukrainos rytuose, Šaltojo karo laikus primenanti Rusijos ir Vakarų pasaulio kaktomuša – tokia drama stulbinamu greičiu rutuliojosi nuo vieno tragiško iki dar tragiškesnio epizodo.
Spaudžiama Vakarų sankcijų ir smunkant naftos kainoms Rusijos ekonomika ėmė ristis žemyn. Bet Kremliaus režimo greito subyrėjimo, žinoma, tikėtis naivu. Be to, tokių nekontroliuojamų procesų bijo ir Vakarai. Todėl Sovietų Sąjungos byrėjimą pratęsianti drama turėtų tęstis dar ne vienus metus.
Lietuvos padangėje šįmet dominavę paramos Ukrainai gestai ir pareiškimai, taip pat karingi šūkiai apie Rusijos grėsmę buvo viena pagrindinių mūsų viešosios erdvės temų. Tai neturėtų nuslopti ir kitąmet.
Smarkiai padidintos išlaidos gynybai, ugningo patriotizmo, ištikimybės savo valstybei apimta ir įelektrinta dalis visuomenės, ko gero, yra teigiami šio proceso padariniai.
Vienas pagrindinių gynybos ramsčių (be NATO skydo ir savos kariuomenės) – šiemet pagaliau pradėjęs veikti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas. Tai iš tiesų epochinis įvykis.
Kita vertus, kartu tai kol kas bene vienintelis realus žingsnis, žengtas Lietuvos kelyje į energetinę nepriklausomybę, iki šiol grįstame dešiniųjų ir kairiųjų politikų pažadais, tarpusavio rietenomis, skandalais.
Iki galo neatsakytų klausimų debesis dar neišsisklaidė ir virš terminalo. Ar jis gerai parengtas veikti ir bus tikrai efektyvus, kokia bus galutinė jo kaina, ar negalėjo būti mažesnė? Bet visi, kurie tokius klausimus bando pateikti, akimoju įtariami talkininkavimu Kremliui.
Apskritai neįmanoma nepastebėti, kad politikų, pirmiausia dešiniųjų ir prezidentės D.Grybauskaitės, elgsenoje karo su Rusija fronte netrūksta šūkių, o jie neretai skirti vidaus rinkai ir saviems rinkėjams mobilizuoti.
Be to, ta mūsų politikos lyderių elgsena jau vis mažiau priklauso nuo realios padėties Ukrainoje ir Rusijoje, jos galimų raidos scenarijų bei Vakarų pozicijos.
Tos mobilizacijos priekyje nebėgantiems kylanti rizika būti paskelbtiems Rusijos agentais, ant kiekvieno kampo besivaidenanti Kremliaus ranka, valdiškos propagandos virusą vis dažniau pasigaunanti dalis lietuviškos žiniasklaidos, ūmai šoktelėjęs politinis kariškių vaidmuo – negatyvioji šio proceso pusė.
Diktatūrai ir jos užmačioms iš tiesų atspari yra tik atvira, kritiškai mąstanti, įstatymo viršenybę aukščiau visko kelianti, o ne vien karingais šūkiais ar ginklo jėga sutelkta visuomenė.
Ar ši paprasta, sena kaip pasaulis tiesa bus pakankamai prisimenama Lietuvoje ir kitąmet?
Lietuvos narystę brandžių demokratijų bendrijoje turėtų sustiprinti ir nuo kitų metų įvedamas euras, kuriam žalią šviesą Briuselis įžiebė šiemet.
Tačiau šį laimėjimą kartina tai, kad valdžia per mažai mėgino bendros Europos valiutos nauda įtikinti tuos žmones, kurie tos valiutos bijojo ir tebebijo.
Valdžia formalius propagandinius žingsnius žengė tik po to, kai buvo aišku, kad euras bus įvestas. Taigi visuomenė dėl naujos valiutos liko susiskaldžiusi.
Ko gero, ta takoskyra neišnyks. Ją gali paaštrinti ir ekonominiai sunkumai, kuriuos kurstys Rusijos ūkio nuosmukis, ir tokios partijos kaip valdantieji „tvarkiečiai“, siekiantys sutelkti radikaliąsias ir antieuropietiškas jėgas.
Bet politinis elitas dėl daug ko turi kaltinti ir save. Juk, pavyzdžiui, būtent dėl jo kietakaktiško elgesio dar neregėtą įtampą buvo pasiekusi draudimą parduoti žemę užsieniečiams turėjusio įtvirtinti referendumo istorija, kai valdžia puolė jo bukai blokuoti.
Dabar ta ruda-violetinė organizatorių publika, nenorinti iškart lįsti po „tvarkiečių“ sparnu, mėgina rengtis būsimiems rinkimams, kurti naują „partiją“.
Naujų ratilų šioje baloje galbūt pasistengs sukelti už Atlanto pradingusi ir Seimo nario mandato pagaliau netekusi jau išsikvėpusių „drąsuolių“ vedlė N.Venckienė, nors šios tariamos kovotojos už teisybę rūbas jau seniai virtęs klouno drabužiu.
Taigi labiau tikėtina, kad bendras politinis kraštovaizdis nei kitąmet, nei prieš Seimo rinkimus itin smarkiai nesikeis. Jame turėtų dominuoti šiuo metu parlamente atstovaujamos partijos, persvarą išsaugant dabartiniams valdantiesiems.
Tai leidžia prognozuoti ir Europos Parlamento rinkimai. Jie parodė, kad į viršų šoktelėję liberalai ir vietoje stovintys konservatoriai kol kas neturi didesnių galimybių pagal rinkėjų paramą persverti net gerokai nukraujavusių valdančiųjų stovyklos.
Be permainų – ir šalies lyderių rikiuotėje. Nors D.Grybauskaitė iššvaistė dalį rinkėjų paramos, ji toliau lieka tautos numylėtinė.
Žinoma, toks vadinamasis stabilumas nereiškia, jog politikai mažiau riejasi. Juk ir šių metų vienas pagrindinių politinio gyvenimo bruožų buvo prezidentės kova su valdančiaisiais dėl įtakos, kurioje šalies vadovė pasiekė pergalių. Pavyzdžiui, savus ministrus įsodino į Vyriausybę.
Tokie ratilai vidaus politinės balos paviršiuje turėtų sklisti ir kitąmet. Neturėtų pristigti ir karingų šūkių, kurie padeda politikams imituoti aktyvią veiklą ir paslėpti bejėgystę.
Apžvalgininkas
