Pirmąją interviu dalį skaitykite čia.
– Iš tikrųjų pačioje Nepriklausomybės pradžioje KGB archyvai buvo gerai prašukuoti. Vis dėlto liko kažkokių detalių?, - pasiteiravome R.Janutienės.
– Aš tiesiog pasirinkau kitokią tyrimo taktiką – KGB archyvai atspindi totalinio sekimo rezultatus...
Tas pats žmogus galėjo būti sekamas kelių tarnybų, o jos informacija nesidalijo.
Lengva „valyti“ archyvą, kai jame yra geras katalogas. Tada gali paimti nuorodų lentelę ir pradėti ieškoti.
Tačiau nemenką katalogų dalį traukdamasis sunaikino KGB, todėl tiems, kurie valė, buvo sunku...
Pasirinkau tokią strategiją, kad ieškau ne V.Landsbergio pėdsakų, o viso audinio. Ir benarpliodama tuos siūlus radau daug įdomaus.
Nors tos bylos (pavyzdžiui, „Fluxus“), kuriose jis tikrai turėjo būti minimas, yra dingusios, man buvo įdomu jį rasti T.Venclovos bylose greta to paties V.Čepaičio-Juozo...
Tos šalutinės bylos ir paaiškina tą melą, kad esą V.Landsbergio tėvas grįžo iš Australijos į A.Sniečkaus glėbį, nes patikėjo tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo Sergejaus Chruščiovo politiniu atšilimu.
Nė velnio. Tada iš Lietuvos bėgo tie patys T.Venclova, A.Štromas. Jie bėgo iš Lietuvos, o tuo metu iš Australijos grįžta V.Landsbergio tėvas ir sako, kad sūnaus laiškai apie sovietinės Lietuvos privalumus atvėrė akis.
Tiesa, gauti, pavyzdžiui, V.Landsbergio kelionių į kapitalistinį užsienį bylos, kurią KGB tikrai vedė, neįmanoma.
„Patriarcho“ V.Landsbergio- Žemkalnio archyvas yra pasiekiamas tik su sūnaus leidimu... Ten iš principo lyg ir viskuo pasirūpinta, bet ne iki galo.
Ir tada labai smagu surasti tuos pirštų atspaudus kitose bylose, nes komunistų partijos archyvą perimti pavyko ne iš karto... O ten gi daugybė dokumentų dubliavosi.
Arba kai buvo teikiami visokie Sovietų Sąjungos garbės vardai, personalinės pensijos...
Reikėjo juk pagrįsti tuos nuopelnus, ir raštu. Vidutinio kalibro muzikologas, kurio tėvas bendradarbiavo su vokiečių okupacine valdžia, kurio brolis gyvena Australijoje ir yra neva antitarybininkas, važinėja į tą pačią Australiją, į Angliją.
Nei V.Landsbergis, nei jo žmona tremtinė juk nebuvo pasaulinio masto pianistai. V.Landsbergis pianisto karjerą padarė kaip grojantis politikas...
Tačiau sovietmečiu jie keliavo po visą pasaulį. Būtent jam sovietų valdžia patikėjo vesti „Fluxus“ judėjimo bylą, kuri buvo tiesiog pirmaeilis KGB žvalgybos uždavinys.
Visą tą „Fluxus“ reikalą globojo jau Maskva. O V.Landsbergis su jais susirašinėjo, sovietmečiu rengė visokius koncertus.
– Jūsų knygas apie „Williams“, „Raudonąją Dalią“ ir Landsbergių dinastiją, regis, sieja nematomas, bet gerai juntamas ryšys. Ką juo norite pasakyti?
– Šios trys knygos yra mėginimas suprasti, kaip mes gyvename. Aš kalbu apie Lietuvos likimą tų žmonių rankose. Apie jų atsineštą korupciją, melavimą. Tai smarkiai nuodija mūsų gyvenimą.
Nors Lietuva iš tikrųjų susideda iš daugybės padorių žmonių, jie leidžiasi būti valdomi, nes yra išmokyti paklusti.
O V.Landsbergio gyvenimas yra viso Lietuvos silpnumo atspindys. Ten yra visko – išdavystės, dvigubo ir trigubo žaidimo, slaptų sandėrių, uolaus tarnavimo visiems, kurie turi valdžią...
– Tačiau juk ne visi planai, kuriuos sugalvojo V.Landsbergis, pavyko.
– Rolandas Paksas – jo projektas, A.Kubilius – jo projektas, D.Grybauskaitė – irgi jo projektas.
– Bet D.Grybauskaitė yra pavykęs projektas?
– Negali dėti taško, kol istorija nepasibaigė. D.Grybauskaitės laikas yra sąstingio laikas, kuris nedavė ir neduos Lietuvai jokio postūmio. Mes įsitvirtiname kaip Europos provincija, kurios balso nelabai paisoma, kuria nepasitikima.
Šiuo požiūriu nepavykusių projektų V.Landsbergis turėjo labai daug. Jis iš D.Grybauskaitės mėgina nulipdyti tai, kuo pats mėgino tapti, kai jo naudai buvo perrašinėjama Konstitucija, mėginant įvesti prezidentinį valdymą. O laimėjo A.Brazauskas.
Jam dažnai nesisekė, ir jis dėl to, mano galva, piktėjo visą laiką, kumpo, irzo. Ir vis labiau keikė tą lietuvį, tą Lietuvą, kurie jo taip ir nepamilo.
– Iš kur V.Landsbergis sužinojo, kad rašote apie jį knygą?
– Jis prasitarė, kad žino, kai atėjau jo paklausti apie V.Landsbergio fondą, kuriame prasmego Lietuvos žmonėms Norvegijoje suaukotas milijonas.
Tada jis puolė man į akis, kad aš ieškau duomenų knygai apie „tikrąjį Landsbergį“. Pats tai pasakė ir pats atsisakė su manimi apie bet ką kalbėtis.
Tai man pačiai buvo netikėta ir nemalonu – tikėjausi, kad jis vis dėlto ryšis atviram pokalbiui.
V.Landsbergiui derėtų atsakyti į tuos klausimus, nes jis savo biografijose daugybę dalykų yra arba nutylėjęs, arba pamelavęs apie juos.
Manau, kad atviras, viešas pokalbis apie tai, kas buvo pameluota apie save ir kitus, išlaisvintų nuo įtampos visą Landsbergių giminę, kuri ir ateityje tikisi valdyti Lietuvą.
Juk nesi kaltas vien dėl to, kad gimei, pavyzdžiui, sovietinio žvalgo šeimoje, tačiau, norėdamas valdyti žmones, turėtum ryžtis atviram pokalbiui apie tai.
– Žurnalistiniu požiūriu knyga yra subjektyvi vien dėl to, kad nėra antros pusės.
– Viskas yra subjektyvu, net žinių laidos... Juk ten jau kažkas nusprendė, kas šiandien bus naujiena, o kas liks paraštėje...
Redaguodama knygą aš pirmą kartą stengiausi vengti vertinimų. „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“ pirmiausia yra detektyvinė istorija.
Tai mano pastangos paaiškinti, atkurti tą situaciją, kurią labai stengtasi nuslėpti, pakeisti. Tai lyg piktavališkai sieros rūgštimi sulieto paveikslo restauravimas.
– Bet gal vis dėlto galite trumpai apibūdinti savo herojus?
– V.Landsbergis yra talentingas intrigantas, o D.Grybauskaitė – talentinga karjeristė.
V.Landsbergio charakteris labai moteriškas. Tokį jį suformavo, aš spėčiau, pokaris, baisieji sovietinės okupacijos metai, kai jis, paauglys, augo vienas su motina ir pasirinko stoti į komjaunimą, kai bendramoksliai būrėsi į pasipriešinimo organizacijas, buvo masiškai išdavinėjami suolo draugų, sodinami į kalėjimus.
– Jeigu Lietuvoje jau rašomos tokios knygos, gal galime tvirtinti, kad mes vaduojamės iš baimių, laisvėjame?
– Taip. Aš džiaugiuosi, kad padedami Europos Sąjungos mes tolstame nuo Rusijos.
Apie Vladimirą Putiną tokią knygą galėtum parašyti nebent emigracijoje.
O Lietuvoje griebtis atvirų represijų jau nedrįstama, nors visokie planai, kaip tramdyti kitaminčius, žiniasklaidoje tebekurpiami.
– Nebijote, kad po šios knygos pasirodymo bus taip, kaip kažkam išplatinus „Raudonosios Dalios“ suklastotą vertimą į anglų kalbą Europos Parlamente? Tada V.Landsbergio anūkas Gabrielius Landsbergis šaukė, kad tai kažkieno užsakytas politinis projektas. Suprask, knygą užsakė Rusijos saugumiečiai.
– Sunkiausia atsakyti į kvailus klausimus...
– Bet jūsų to būtinai paklaus.
– Atsakysiu taip: aš labai dėkinga G.Landsbergiui už išskirtinę reklamos kampaniją, kurią jis rengė vogtos mano knygos apie D.Grybauskaitę vertimui į anglų kalbą. Bet iš tiesų jis pareklamavo tiek „Raudonosios Dalios“ originalą, tiek mano naują knygą...
Manau, kad jis pirmas turėtų paskaityti „Dinastiją“, nes, spėju, Landsbergių šeimoje vaikus irgi maitina mitais. O jis juk nori būti politikas, tai jam ypač svarbu sužinoti daugiau tiesos, o tada mes jo galėsime viešai paklausti, kaip jis, kaip politikas, vertina išdavystę, kolaboravimą su okupantais.
O dėl „plaukuotos Maskvos rankos“, tai Rusijos saugumiečiai, jeigu norėtų atverti lietuviams akis, tiesiog paviešintų V.Landsbergio bylą... Pavyzdžiui, paskelbtų kokį nors pasižadėjimą teikti informaciją ir vadintis Dėdulės arba Vytauto slapyvardžiu.
Tačiau aš manau, jog rusai niekada neužsakytų tokios knygos todėl, kad V.Landsbergis yra veikiantis politikas, kurio aktyvus dalyvavimas politikoje yra naudingas Rusijai.
Pavyzdžiui, kai jo mokinė D.Grybauskaitė atsistoja greta NATO generalinio sekretoriaus ir paskelbia Rusijai karą, pavadindama ją „teroristine valstybe“, vienu sakiniu kompromituojamos visos Vakarų pastangos sankcijomis atvesti Rusiją į protą.
Maskva iškart gauna kozirį, kuris kompromituoja Vakarus paprastų rusų akyse. Todėl aš manau, kad V.Landsbergis Maskvai yra labai naudingas ir ji dar ilgai nesudės visų taškų jo biografijoje.
– Vadinasi, jo visos kalbos apie Rusiją, jos grėsmę...
– Yra labai naudingos Rusijai.
– Tai jos netikros?
– V.Landsbergio politikoje tikrų dalykų labai mažai. Tikras dalykas jo politikoje buvo žemės kilnojimo įstatymas, suteikęs jo šeimai galimybę keleriopai padidinti savo turtų vertę.
Nuoširdžiai jis gynė ir savo teisę gauti sklypą Žvėryne.
– Kokį įsivaizduojate šios savo knygos skaitytoją?
– Man buvo įdomu važinėti po Lietuvą ir pristatinėti „Raudonąją Dalią“. Tiek įvairių žmonių susirinkdavo į pilnas sales. Juos siejo smalsumas ir neabejingumas Lietuvos likimui. Tai tie, kuriems įdomu ne klastotės, o originalai.
Lankstėsi visiems
* V.Landsbergio tėvas V.Landsbergis-Žemkalnis, be kurio pagalbos sūnus nebūtų taip aukštai iškilęs, palaikė gerus santykius ir su vokiečių, ir su sovietine okupacine valdžia.
* Tai puikiai atspindi šios dvi citatos.
* V.Landsbergis-Žemkalnis – A.Sniečkui: „Didžiai Gerbiamas Pirmasis Sekretoriau, tik šiandien gavęs Jūsų kovo 9 d. laišką-sveikinimą, nuoširdžiai dėkoju už dėmesį, už suteiktą man garbės vardą ir už sudarytas man galimybes, paskyrus personalinę pensiją, dirbti bei gyventi Vilniuje.“
* V.Landsbergis-Žemkalnis – nacistinės Vokietijos ministrui Alfredui Rosenbergui: „Labai gerbiamas p. Ministre! Jei tamsta prisimeni studentavimo laikus Rygos politechnikos institute, o vėliau Maskvoje, gal prisiminsite ir savo kolegą V.Landsbergį – tai esu aš, dabar mano pavardė Žemkalnis.“
