Jam atsakydamas ir kartu pritardamas premjeras šią žinią prilygino perkūnui iš giedro dangaus ir patikino, kad esant tokiai neaiškiai geopolitinei situacijai tikrai to nedarysiąs. Atsakydamas į kitą klausimą dėl energetikos, premjeras dar mostelėjo, kad “emocijomis negalima vadovautis“. Tačiau jo „perkūniška“ reakcija į Pensijų reformos studiją, man rodos, kaip tik buvo tik emocija, o ne racionali reakcija.
Toji studija (ji yra internete) – tai įspūdingas dokumentas, parengtas Socialinės apsaugos ministerijos užsakymu. Jis vadinasi „Darbo santykių ir valstybinio socialinio draudimo teisinis administracinis modelis”. Šiame dokumente analizuojama Europos praktika, situacija Lietuvoje, inspiruojama kurti tvaresnę, skaidresnę, adekvačias išmokas garantuojančią valstybinio socialinio draudimo sistemą.
Šiuo dokumentu atsiliepiama į Europos Komisijos rekomendacijas Lietuvai, jose siūloma priimti ir įgyvendinti teisės aktus dėl visapusiškos pensijų sistemos reformos. Apžvelgti šį solidų dokumentą portalo straipsnyje neįmanoma, todėl apsiribosiu tik viena jo dalimi: socialinio draudimo įmokų bazės bei apdraustųjų sąrašo didinimo galimybėmis. Ši apžvalga bus naudinga ir Seimo nariams, ir Vyriausybei.
Paprasta tiesa: subalansuoti „Sodros” biudžetą galima tik didinant jos pajamas arba mažinant išlaidas. Kadangi Lietuva pagal pensijų dydį Europoje yra trečia nuo galo, tai dar labiau jas mažinti jau neįmanoma. Vadinasi, lieka tik “Sodros” pajamų didinimas. Tyrimas siūlo, kaip tą padaryti.
Dokumente sakoma, kad „vienas iš socialinio draudimo principų yra solidarumas, todėl remiantis šiuo principu, prie solidarumo sistemos turi prisidėti visi. Šiuo metu socialinio draudimo aprėptyje yra įvairių išlygų, kurios rodo, kad ne tik ne visi prisideda prie sistemos finansavimo, bet ir neturi draudimo nuo atskirų socialinių rizikų. Taigi, dabartinė situacija nėra palanki nei nepakankamai dalyvaujantiems socialiniame draudime visuomenės nariams, nei bendra solidarumo finansuojant sistemą prasme”.
Paprasčiau tariant, Lietuvos socialinio draudimo sistemą žeidžia ne įmokų dydis, bet tai, kad vieni jas moka, kiti nemoka. Mokantiesiems kyla natūralus pyktis, kad tokiu būdu sudaromos nelygiavertės veiklos, o žvelgiant plačiau, ir gyvenimo sąlygos.
Lietuvoje savarankiškai dirbančių asmenų socialinis draudimas apsiriboja tik pensijomis, o Europoje jie dažniausiai draudžiasi nuo ligos ir motinystės rizikų. Todėl ir Lietuvoje siūloma išplėsti savarankiškai dirbančių - individualių įmonių savininkų, mažųjų bendrijų narių, ūkinių bendrijų tikrųjų narių, dirbančiųjų pagal individualios veiklos pažymas – draudimą ligai ir motinystei, mokestine baze laikant 50 proc. deklaruojamų pajamų, t.y., kaip ir pensijai. Tokiu būdu “Sodra” papildomai gautų apie 3,6 mln. litų per metus.
Dirbantys pagal verslo liudijimus ir dvasininkai šiuo metu draudžiami tik bazinei pensijai. Tai yra nepakankama pajamų apsauga, senatvėje jie gali atsidurti skurde. Todėl siūloma jų socialinį draudimą išplėsti ir papildomai pensijos daliai. Įmokas už dvasininkus nuo minimalios algos galėtų mokėti valstybė. Dirbančiųjų pagal verslo liudijimus mokestinė bazė turėtų būti sulyginta su kitais savarankiškai dirbančiaisiais, taigi įmokos irgi būti skaičiuojamos nuo minimalios algos. Tai leistų padidinti „Sodros“ pajamas apytiksliai 14,6 mln. per metus.
Dokumente siūloma profesinių mokyklų mokinius ir aukštųjų mokyklų studentus jų profesinės veiklos praktikos metu drausti ne tik nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų draudimu, bet ir motinystės draudimu nuo MMA dydžio.
„Sodros” pajamos šioje draudimo srityje tuomet padidėtų 54 mln. litų. Ypač šis draudimas būtų aktualus doktorantams, tai liudija jų apklausa, beje, jis kainuotų ne taip daug – 648 tūkst. litų. Šią sumą reikėtų planuoti valstybės biudžete kartu su doktorantų stipendijų fondu.
Ūkininkų socialinis draudimas Lietuvoje priklauso nuo ūkio dydžio, kitose ES šalyse taip pat pasižymi įvairiomis išlygomis, priklausomai nuo ūkio dydžio, gaunamų pajamų ar derlingumo. Deja, Lietuvos ūkininkai, turintys iki 4 EDV (ES žemės ūkio valdos ekonominio dydžio matavimo vienetas) ūkius lieka neapdrausti. Dokumente siūloma juos drausti pensijų, motinystės ir sveikatos draudimu, dalį įmokų padengiant valstybei. Jeigu įmokos būtų skaičiuojamos nuo minimalios algos, mažesnį nei 4 EDV ūkį turinčių ūkininkų (tokių yra apie 107 tūkst.) draudimas pensijai, motinystei ir sveikatos draudimui sudarytų apie 407 mln. litų per metus.
Pagal Socialinio draudimo įstatymą Vidaus tarnybos, STT, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai, taip pat profesinės karo tarnybos kariai, kariai savanoriai, pašaukti rezervo kariai privalomai draudžiami pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Tačiau minėti pareigūnai nėra draudžiami ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų bei sveikatos draudimu, nes šį draudimą jiems garantuoja kiti tarnybą reglamentuojantys teisės aktai.
Dokumentas siūlo pastarąsias draudimo formas integruoti į bendrą socialinio draudimo sistemą. Įmokos „Sodrai” iš valstybės biudžeto minėtoms draudimo rūšims sudarytų apie 102 mln. litų per metus, tačiau minėtais socialinių rizikų atvejais nereikėtų mokėti išmokų iš valstybės biudžeto, jos būtų mokamos iš „Sodros”. Papildomų lėšų šiais atvejais nereikėtų, tiesiog pasikeistų piniginių srautų šaltinis.
Gana naujas reiškinys: atsiskaitymas už žemės ūkio ir miškininkystės paslaugas pagal kvitus. Šie paslaugų teikėjai – fiziniai asmenys nedalyvauja socialinio draudimo sistemoje. Draudžiant juos pensijų draudimu galima tikėtis apie 116 tūkst. Lt socialinio draudimo įmokų per metus. Vis dėlto, paslaugų teikėjų mokestinė bazė - 50 Lt per mėnesį yra labai maža, kaip nedaug ir tų teikėjų (834). Todėl abejojama, ar verta juos privalomai įtraukti į socialinio draudimo sistemą.
Tantjemų gavėjai nuo gaunamų tantjemų nemoka socialinio draudimo įmokų, jeigu jie nedirba įmonėje, kuri išmoka tantjemas. Tokiu būdu, tantjemos kaip mokestinė bazė nedalyvauja socialinio draudimo sistemoje. Vis dėlto, tai pajamos už veiklą, artimą darbinei. Kita vertus, draudimas trumpalaikėms socialinio draudimo išmokų rūšims būtų sudėtingas, todėl tantjemoms siūloma taikyti tik pensijų ir sveikatos draudimą. Socialinio draudimo sistemai per metus tai būtų apie 21,9 mln. Lt papildomų įmokų.
Taigi, naujojo socialinio draudimo modelio kūrėjų rekomendacijos trumpai būtų įvardijamos taip: savarankiškai dirbančių asmenų draudimo plėtra, siekiant didesnės jų socialinės apsaugos; socialinio draudimo sistemos patrauklumo (noro mokėti įmokas) didinimas; kitų šalių patirties perėmimas; socialinio draudimo dalyvių plėtra. Visa tai leistų padidinti socialinio draudimo pajamas maždaug 551 mln. litų per metus. Žinant “Sodros” finansų padėtį, tai būtų ženklus įnašas į jos biudžetą.
Anaiptol ne visa ši suma būtų surinkta iš apdraustųjų, nemažą dalį lėšų galėtų skirti Vyriausybė iš valstybės biudžeto, pvz., drausdama „mažuosius“ ūkininkus valstybės sąskaita. Iš esmės, tai nieko naujo, pvz., Lenkijoje žemdirbių socialinio draudimo organizaciją KRUS valstybė 2011 m. dotavo 15 mlrd. zlotų iš bendro jos 16,5 mlrd. zlotų biudžeto, panašiai ir šiemet.
Dotacijos skiriamos ir lenkiškajai „Sodrai“ – ZUS. Šioms abiems organizacijai 2012 m. iš valstybės biudžeto skirta 55 mlrd. zlotų. Todėl ir vidutinė lenkų pensija siekia 1491 litus, kai Lietuvoje 830 litų. Nepaisant to, kad Lietuva pagal BVP vienam gyventojui pasaulyje užima 49, o Lenkija – 56 vietą. (šaltinis: CIA World Factbook 2013).
Taigi, vadinti „perkūnu iš giedro dangaus“ pastangas Lietuvą ištraukti iš ES šalių pensijų dydžio sąrašo galo, išvis nesuprantama. Tokį valdžios požiūrį tiktų vadinti „inerciniu“, t.y. nieko nedarant laukti, kol mažų pensijų ar „Sodros“ skolos problemos pačios išsispręs. Baikime su ta nieko nedarymo inercija ir greičiau artėkime prie Europos ir pagal pensijų dydį ir pagal kitus parametrus, tokia yra mūsų istorinė misija.
