Antra – patirties parduodant nuosavus butus ar namus neturintiems idealistams bei naivuoliams agentų ir žiūrovų surūšiavimas gali padėti nedelsiant, iš pirminių požymių atskirti energijos siurbikus. Jie nėra grėsmingi ar piktybiniai (gyventi juk reikia visiems), vis dėlto gali labiau trukdyti, nei aplink jūsų galvą vietoj aureolės zyziančių uodų būrys.
Pradėkime nuo vadinamųjų brokerių sielų skrodimo. Atvėrus vidurius išryškėja daugybė panašumų su vadybininkais. Nekilnojamojo turto agentų, kaip ir žemiausios grandies vadybininkų, pastaruoju metu skaičius išaugęs nekukliai. Jie labai reikalingi, tačiau tik nedidelė dalis – arba jau turintys patirties ar bent nuoširdžiai mokosi, arba tiesiog turintys gebėjimų, tad savo darbą atlieka normaliai ir iš tikrųjų gali būti naudingi.
Tie likę, tiksliau, dauguma – lyg nuo grandinės nutrūkę pusiau žinduoliai, pusiau šaltakraujai. Jie savo pačių nemato net per veidrodį, todėl neturi nė teorinės galimybės įsivaizduoti, kaip nebrandžiai atrodo ir kvailai elgiasi.
Jie mėgina taikyti pačius primityviausius klientų viliojimo bei apgaulės triukus, dažnai susimauna, gauna atvirkštinį rezultatą ir to nepastebi. Būtent gebėjimas savęs nematyti ir nejausti situacijos ir padeda irtis per gyvenimą bei nekilnojamojo turto dirvonus be didelių dramų ar abejonių.
Laimė, jei šių primityvų jums pavyks išvengti be pokalbio. Pamatysite: prie laiptinės kabo skelbimas su portretine dalykiškai ir ryžtingai rankas sunėrusios merginos arba lyg iš paso traukta kostiumuoto vaikino nuotrauka. Esą va, žiūrėkite, koks padorus, patikimas žmogus.
Po tvarkingu atvaizdu ir pavarde – pažadas jūsų butą parduoti už didesnę nei rinkos kainą. Štai čia jau ir susidūrėte su žemiausia rūšimi, kurios atstovai, jei tikėtų, kad bus naudos, tai gatvėje nerausdami iš gėdos dalintų praeiviams skrajutes su reklama, kad daugiabutyje, kuris statomas, bus durų ir langų.
Tačiau tai – tik apšilimui. Pasiruoškite tiesioginėms agentų atakoms, kai nekilnojamojo turto portale patalpinsite savo skelbimą. Apie jį bemat susispies būrys nejautrių atbukėlių. Tarsi šiems atliktas nuskausminimas paprasčiausios nuojautos, ką, su kuo, kaip ir apie ką verta kalbėti.
Stuobrys po pasisveikinimo ir reikšmingo prisistatymo be jokių stabdžių ar lengvų posūkių, visiškai tiesiai ims lįsti jums į dūšią: „O kodėl pardavinėjate savo butą?“ Pusproti, koks tavo reikalas?! Deja, šios minties beklausis prielipa nesugebės perskaityti, jei suformuluosite ją šiek tiek subtiliau.
Jei atrėšite stačiai, anas vis tiek neatvės ir ims spėlioti: „Che che, turbūt per ankšta jums tapo gyventi šiame būste ir ieškote erdvesnio? Padėsiu jums ne tik šį parduoti, bet ir rasti naują“ arba „Tai skolos bankui prispaudė?“.
Beklausi tu, atstok. O anas varo savo toliau ir gatavas per išmaniojo telefono ekraną prakišti pasirašyti dokumentą. Aiškinate, kad jūs ketinate savarankiškai pardavinėti butą arba bendradarbiausite su sąlyga, kad jums liks galimybė laisvai, savo nuožiūra pačiam ieškoti pirkėjų.
Na, bet jei specialistas anapus telefono negirdėjo jūsų pirmojo ar antrojo sakinio, natūralu, kad neišgirs ir paskutiniojo. Tad po atsisveikinimo į jūsų elektroninį paštą, kurį nepageidaujamas pašnekovas rado skelbime, įkrenta jo siūloma šabloninė sutartis, kuri iš esmės prieštarauja jūsų išsakytai pozicijai: į akis spigina punktas apie privalomą mokėti sumą, kitaip tariant, baudą agentui, jei objektą parduosite ne per jį.
Dar vienas nevykėliško bendravimo scenarijus: pokalbis pradedamas neva iš toli, o iš tikrųjų – irgi pačiame dugne. Galite sulaukti pastabos, kad jūsų parduodamo buto nuotraukos nekokybiškos ar prastos. Brokeris siūlysis vaizdą pagerinti, padaryti jį tiesiog tobulu ir ims dėstyti savo bėdas: esą jam neapsimoka daryti meniškos fotosesijos, jei jis turės konkurentų, be to, vadovas neleidžia kitaip.
Pala pala, gi iš karto informavau tave apie savo ketinimus. Aš neprivalau gyventi tavo darbinėmis problemėlėmis, jei tavo paslaugos manęs nedomina. Bet ir šitos esmės įžūlus nekilnojamojo turto veikėjas neišgirsta, todėl aršiai puola konstruktyviai argumentuoti, kodėl svarbu nepasitikėti savo jėgomis bei patirtimi, tik su juo pasirašyti sutartį ir su kitais nesusidėti.
Galite nespėti spustelėti pokalbį nutraukiančio mygtuko, kai tas bus jums atpylęs tiesiog nebūtas statistikas apie tuzinus pirkėjų, kuriuos jis stebuklingai sugeba pritraukti, ir fantastiškus jo dėka įvykusių būsto pirkimo-pardavimo sandorių per 10 dienų laikotarpį skaičius. Tokie skaičiai prikapsi, na, tiesa, gal dvigubai mažiau, nebent per šešerius darbo metus.
Ar tu suvoki, kad tavo statistikos manęs nejaudina? O tas: „Susitikime prie kavos ir aš per 15 minučių įrodysiu, kad reikia butą pardavinėti tik per mane“. Jei kitam prasitarsite, kad taip, jau skambino man lygiai tokie patys kaip tamsta tavo penki kolegos ir jie taip pat siūlėsi susitikę mane įtikinti per 15 minučių, tai šis sureaguos staigiai: „O mes galime ir nesusitikti! Aš telefonu jums per 3 minutes įrodysiu!“.
Plėšrūne tu bedanti, negi tau neaišku, kad su tavimi reikalų turėti nenoriu. Beje, skelbime prierašas „Gerbiami agentai, nesivarginkite“ nepadės. Nejautros ne tik negirdi, nesiklauso, bet ir skaityti nemoka.
Iš jus užpuolusių kelių dešimčių išbadėjusių tarpininkų skambučių susidarysite nenuginčijamą įspūdį: visi jie – atskilę vieno brokerio klonai. Tad kokia maloni staigmena, kai tarp gausybės identiškų alkanų įkyruolių, šnekančių net tomis pačiomis atkaltomis frazėmis, pasitaiko vienas kitas ir su klausa, ir su supratimo jausmu. Tada pajauti, kad bendrauji su žmogumi ir su tokiu nuosaikiu entuziastu gal net verta turėti reikalų.
O dabar persimeskime į kitą – būsto pirkėjų pusę. Didžioji dauguma – nerealūs. Tiesiogine prasme. Nes artimiausiu metu jie jokio nekilnojamojo turto objekto nepirks. Neįsigys jo gal ir niekada. Tai fiktyvūs ieškotojai, be sąžinės graužaties tuščiai šokdinantys ir jus, ir vilties niekada neprarandančius agentus.
Šie bergždi ieškotojai – viso labo turistai. Laisvalaikiu jie vaikšto po parduodamus butus ar namus kaip po paplūdimio kurortą arba baldų parduotuvę: tyrinėja interjerą ir dekoro detales iki menkiausios smulkmenos, baksnoja pirštu į nekokybiškai sudėtas plyteles, tarsi turėdami rimtų ketinimų prašo parodyti medžiagų, iš kurių pastatytas daugiabutis, sąrašą, reikalauja buto bylos, kadastro duomenų, sąskaitų už šildymą.
Turistai ekspertų tonu komentuoja statinio konstrukcijas, apšiltinimo ir vėdinimo sistemas, galiausiai beveik įtikina net patį savininką, kad išmano viską – architektūrą, vamzdynų inžineriją, bioniką, feng šui. Galiausiai šie netikri, tačiau labai priekabūs interesantai ima derėtis dėl kainos ir aptarinėja, kas apmokės vizito pas notarą išlaidas.
Tik vienas dalykas – čia minimi perėjūnai pinigų tai neturi. Nė pradiniam įnašui. Ir dar nesilankė banke, kad pasidomėtų paskolos sąlygomis bei galimybėmis. Šie didžiai nustebtų sužinoję, kad bankui reikalingos tik oficialios pajamos ir gerokai didesnis už minimalų atlyginimas. 15 procentų savo sutaupytų pinigų sumos? Apie tai nieko nėra girdėję ir tuo labiau nesusapnuotų būdų, kaip šį, iš pirmo įspūdžio – neįmanomą, reikalavimą pusiau teisėtai įveikti.
Kitos veislės turistai – šiek tiek konkretesni, nes pinigų turi pasislėpę grynais, tad vis arčiau tikrovės. Bet juos irgi lydi problemos. Tai tokie ieškotojai, kurie mano, kad jei garsiai išvardys akivaizdžius būsto trūkumus, kaip antai nusidėvėjęs parketas, tai savininkai bemat susirūpins ir nuleis kainą trečdaliu.
Dažnai pasitaiko pagyvenusių sutuoktinių, kurie ieško ekonomiško buto vaikui. Jie ateina parduodamo objekto apžiūrėti be atžalos. Sprendžiant iš pačių lankytojų susidėvėjimo, lyg ir per seni, kad turėtų dar nekalbantį ir aplinkoje nesusigaudantį kūdikėlį, kuris tik guguoja ir čiulpia savo pirštą, nenutuokdamas, kokiuose apartamentuose jis gyvens po devyniolikos metų.
Netrukus paaiškėja, kad pirkėjai butą renka pilnamečiui palikuoniui, kuris jau gebėtų įvardyti savo poreikius ir netgi išsakyti pastabas apie parduodamą plotą. Tik panašu, kad to studento, kuris čia gyventų, nuomonė pirkėjams nerūpi.
Pasitaiko ir tokių toliaregių tėvų, kurie atvirauja, kad ieško būsto, tinkamo būsimam anūkui. Tačiau juos pasveikinus šia proga, paaiškėja, kad anūkas tėra ateities vizijoje – šiuo metu dar nėra tinkamų kandidatų į dukros apvaisintojus.
Bet net jei vertas dėmesio žentas atsirastų netrukus, dar nereiškia, kad uošviai nupirks jūsų išpuoselėtus kvadratinius metrus. Tiesą sakant, ateinančius du tris mėnesius niekas jų nepirks. Visi tariami ir galimi pirkėjai žvalgysis vieni į kitus ir varvins seilę, slapta tikėdamiesi, kad įvedus eurą būstai kažkodėl atpigs perpus. Tad nesiplėšykite ir ramiai laukite naujų turizmo madų nekilnojamojo turto tyruose.
