Tokiomis nesąmonėmis netikite? Neskubėkite. Tikintys Rusijos propaganda, skelbiančia nebūtus dalykus apie Ameriką, gal ir yra žemesnio intelekto žmonės. Tačiau tai nereiškia, kad tikėjimą Amerikos baisybėmis nulemia tik jų kvailumas. Atidžiau pažvelgę, matysime – šaipytis iš Amerikos Lietuvoje yra gero tono ženklas.
Kodėl visi mes bent truputėlį tikime Amerikos baisybėmis? Pirmasis atsakymas – pavydas. Amerikiečiai turi daugiau pinigų, o mes savo nesugebėjimą užsidirbti aiškiname tuo, kad esame geros širdies. Dėl tos pačios priežasties iš darbo parlėkusi buhalterė įsijungia serialą (arba neva publicistinę laidą) ir mėgaujasi rietenų vaizdeliais – štai, ir turtuoliai verkia.
Taip mąstyti visiškai normalu šalyje, kurios žmonėms nuo pat vaikystės diegiama, kad geriau nerizikuoti, o susirasti saugią darbo vietą nuo devynių iki penkių. Pakalbėjus su jaunais ir nestandartiškai mąstančiais verslininkais, iškart paaiškėja, kad jiems sunkiausia ne dėl to, kad reikia daug dirbti, o dėl to, kad kiti nuolat jiems aiškina, kad taip gyventi nesaugu.
Antrasis atsakymas – mes pykstame už tai, kad Amerikai visada buvome tuščia vieta. Todėl dabar, sulaukę bent truputėlį dėmesio, žvelgiame įtariai – gal mus čia verbuoja. Lietuviai – uždari žmonės, jei tuo netikite, pabandykite gatvėje nusišypsoti praeiviams. Arba padovanoti kalėdinę dovanėlę kolegai, su kuriuo niekada anksčiau nebendravote. Iškart įtars, kad kažko iš jo norite.
Trečiasis atsakymas – nenorime pripažinti, kad visa, kas Amerikoje blogiausia, mes jau perėmėme. Pavyzdžiui, rasizmą. Jau yra nemažai besipiktinančių, kad negro negalima vadinti negru. Problema – tik teorinė, nes Vilniaus ar Kauno gatvėse juodaodžių išvysti gali ne kasdien. Tačiau jau apie tai burbame, ir tai net madinga.
Mes gailime sunkiai šnopuojančių, lašiniais aptekusių Amerikos mėgėjų užvalgyti. Didžiuojamės, kad pas mus yra lietuviško – „natūralaus“ maisto. Tačiau jau turime „McDonald's“, „Kentucky fried chicken“, „Hesburger“ (beje, šis tinklas suomiškas, ne amerikietiškas). Šios ėdyklos nebankrutuoja, ir tai reiškia, kad tam tikra tautos dalis mėgsta nesveikai prisišlamšti. Tik gana aukštos mėsainių ir dešrainių kainos lemia, kad gatvėse dar nematyti daugybės nutukėlių.
Ketvirtas atsakymas – mes nenorime pripažinti, kad mes patys nemylime savo žemės.
Apie lietuvišką ekologiją prikurta tiek, kad galima pasakų knygas rašyti. Mūsų žemdirbiai karvutes ištisą dieną myluoja ir net kiaulių šnipus nubučiuoja. Be jokios abejonės, jie nealina žemės trąšomis – bent jau pila jų mažiau, nes trąšos brangios, o mes ne amerikiečiai. Mūsų karvės atrajoja šienelį, o ne kokius nors genetiškai modifikuotus pašarus. Dėl to mūsų pienas toks sveikas, o mūsų vaikai užauga guvūs ir išmintingi.
Keisčiausias gandas, kurią kada nors girdėjau apie JAV – tai, kad ten uždrausta „darže užauginti savo morką“. Tai teigiantis „žinovas“ reikšmingai žiūrėjo į akis ir tvirtino, kad jei toliau taip, tai ir pas mus taip bus. Kai sutikau dar pora tuo tikinčių, nusprendžiau paieškoti „Google“ gando ištakų. Radau istoriją apie moterį, kuri Amerikoje pakliuvo į teismą dėl kaimynų skundų, kad prie jos namo matyti ne vešli veja, o lysvė. Visa problema – tai, kad daržą ji užveisė ne vidiniame kieme, o viešai matomoje vietoje. Žinoma, galima ginčytis, ar į augančias daržoves žiūrėti gražu, ar ne. Tačiau morkų grožio nevertinantys kaimynai nėra Amerikos valdžia.
Norėdami tikėti, kaip pas mus dar viskas gerai, antiamerikietišką propagandą griebiame taip godžiai, jog net nespėjame suabejoti. O siaube, ten net išgaunami skalūnai. Jau geriau pirkti rusiškas dujas. O užvis geriausia yra prisiskaityti Sibiro žiniuonės Anastasijos knygų, nusilipdyti apvalią gryčią iš molio ir šiaudų miško laukymėje ir gyventi kaip balanos gadynėje. Maitintis žaliavalgišku maistu. Ir nejausti gėdos, kad iš prekybos centrų perki neekologiškus vaisius ir daržoves už valstybės mokamą socialinę pašalpą.
Jei mūsų ekologijos mylėtojai prasikrapštytų akis ir ausis, pirmasis jiems kylantis klausimas būtų: „O kodėl Vakaruose per akcijas galima nusipirkti ekologiškų vaisių ir daržovių pigiau negu Lietuvoje?“ Toks pastebėjimas galėtų atvesti iki supratimo, ką iš tiesų galima padaryti, kad žemė būtų alinama mažiau.
Žalieji galėtų kovoti už tai, kad lietuviški ekologiški produktai į prekybos centrus patektų kuo geresnėmis sąlygomis ir daugiau žmonių galėtų juos įpirkti. Tačiau čia reikia išmanyti įstatymus ir verslo principus. Geriau iškart nuspręsti, kad pakeisti situacijos neįmanoma ir dėl to apkaltinti ES biurokratus.
Tiesa, kova su ES niekuomet neprilygs kovai su JAV. Vien jau todėl, kad esame ES nariai. Juk bet kas kovotojo gali paklausti – o kodėl pats neini į Europos Parlamentą? Todėl geriau kovoti su Amerika, kuri gal net nesužinos, kad su ja kovojama. Pralaimėjimas garantuotas.
Ar ne pralaimėjimo tokia kova ir siekiama? Protestuotojai kelia neįmanomus ir nesuprantamus reikalavimus, Lietuvos valdžia nereaguoja, Amerika tyli. Tada galima sakyti: „Matote, valdžia bloga. Visai kitaip būtų, jei į valdžią ateičiau aš. Rinkite mane, aš esu Ropė ir žinau, kaip auga runkeliai“. Atsidūręs valdžioje, toks kandidatas garsiais šūkaus, kad rinkėjai išgirstų, kodėl jis negali dirbti.
Visa tai liausis tik tada, kai imsime „amerikietiškai“ tikėti, kad patys esame likimo kalviai.
