Dvyliktoj klasėj vaidinau mokyklos spektaklyje. Spektaklis man buvo išskirtinai smagi ir nepamirštama patirtis, pastūmėjusi rinktis tolimesnes studijas. Spektaklyje man priklausė etiudas apie feminizmą. Tai buvo lyg paskaita, skirta neišmanančioms mokinėms, kurias vaidino mano kolegės, pristatyti feminizmo rūšis su apibrėžimais.
Vaidinau kruopščiai pagal tikros feministės stereotipą. Skubriais ir aštriais žingsniais it kareivis žygiavau po sceną, tai į vieną, tai į kitą pusę, balsą pažeminau keliomis tonacijomis, RĖKIAU, rankose turėjau butaforinį botagą – papildomą priemonę, skirtą žiūrovams ir „mokinėms“ įbauginti. Tikriausiai, tai ir buvo pagrindinė mano užduotis – išgąsdinti ir parodyti savo galią.
Tokios mano raiškos priemonės atspindėjo mano požiūrį į feminizmą. Jis mane baugino ir gąsdino. Atrodė, kad feministė yra ta moteris, kuri plaukuotom pažastim veržiasi per gyvenimą, o tik kokiam vargšui vyrui pabandžius jai atidaryti duris ar neduokdie, užvilkti paltą, ji jį ne tik aprėks, bet ir nežinia iš kur ištraukusi butaforinį botagą – atlups, kad prisimintų, kaip nedera elgtis. Nemanau, kad šis stereotipas būdingas tik mano mintims. Tiesa, man jis dabar tiesiog juokingas.
Vieną kartą man nepažįstamasis parašė: „Nors tu ir feministė, bet vis tiek man labai graži.“ Šį sakinį galima analizuoti valandų valandas. Kartais viename paprastame sakinyje glūdi dideli visuomenės mąstymo, įsitikinimų klodai. Paradoksas – graži feministė. Arba: feministė, kuri patinka vyrui. Taip nebūna?..
Kai moterys pradeda kalbėti apie feminizmą, vyrai ištraukia keistą ir nenuginčijamą argumentą: „Tai tavęs vis tiek niekas nenori, dėl to čia ir burbi.“ Na, čia aš nieko neparašysiu, nes išgirdus šį argumentą man nusvyra rankos, plaukai, ausys ir veidas. Aš vis dar neturiu jam atsakymo. Man kartais atrodo, kad tai tarusiam žmogui reikėtų iškviesti ką nors. Tik – ką? Greitąją proto pagalbą?..
Su sąvokomis elgiuosi apdariai, nes visada bijau, kad priskyrusi save vienam ar kitam judėjimui, dėl savo neišmanymo padarysiu jam negarbę. Tačiau vakar, prieš pat miegą, man į galvą atėjo klausimas: „Kam man feminizmas?“ Ir tikrai – kam?
Pirmą Kalėdų dieną su vyru internete susekėm puikią kavinę, su gardžiu maistu, dar nebūtą ir neragautą. Pasipuošėm, pasiruošėm ypatingam vakarui dviese. Atvykome. Sėdim, žiūrim vienas į kitą, bandom įsijausti į romantišką atmosferą, - tik už kito stalo sėdi įmitę, įmaukę ir įkaitę lietuviai-emigrantai, kurie atvyko atostogų į savo gimtinę, nes čia gali atleisti vadeles ir parodyti tikruosius savo veidus. Bandžiau susikaupti ties mūsų staliuko atmosfera, bet jų šnekos buvo tokios garsios, tokios intensyvios ir beribės, kad tai patraukė visą mano dėmesį.
Nieko ypatingo, nieko reto – jie kabinėjosi prie dviejų padavėjų. „Ė, gal turi kokių gražių draugių? Tegul jos atvažiuoja čia!“, „Parodyk petį, tik petį parodyk“. Tarp mano ir vyro akių, midijų, į mūsų ausis sklido tokios palaidos frazės. Vėliau ir daiktavardžiai - „seksas, sperma“ ir kt. Vyrai labai norėjo. Kažko jie tikrai labai norėjo.
Su liūdesiu žvelgiau į padavėjas, kurios, nuleidusios galvas žemyn, bandė nekurstyti jų tolimesnių priekabių, bet vyrai su kiekviena taurele įgaudavo pagreitį. Man ėmė virti viskas. Supratau, kad neturiu teisės šioje situacijoje tylėti, nes tai būtų veidmainiška. Su vyru sukome įvairias strategijas galvoje. Bet aš supratau, kad į šią situaciją turiu įsijungti būtent aš. Dėl tų merginų padavėjų. Vos ne vos, bet priprašiau, kad vyras nueitų į lauką parūkyti.
„Vyrai, kaip jūs elgiatės? Ar tai reiškia, kad jeigu mergina stovi už baro – ji jums siūlosi? Ar tai reiškia, kad jūs galite prie jos priekabiauti? Juk tai nėra toleruojami dalykai. Visą jūsų bendravimą aš nufilmavau telefonu, ką tik jūs į banko kortelių aparatą įkišote savo kortelę su vardu ir pavarde.“, - vienas įsiterpia: „Ne mano!“, - „Nesvarbu,“- sakau,- “Vis tiek visus jus rasti ir atpažinti nebus sunku. Juk jūs turite ir šeimas, ir darbdavius, kuriems tikrai apie visa tai nebūtų malonu sužinoti.“
Vienas užtilo ir išsmuko iš kavinės. Kitas, prieš tai paprašytas, kad užvertų duris, nes pučia, paklausė: „Tai ką, ir aš blogas?“, o trečias puolė teisintis ir gintis: „Ir kas man? Po trijų dienų pasirodys straipsnis, o aš jau būsiu Norvegijoj. Pff, ir kas tada?“.
„Na, jums gal ir nieko, bet vis tiek bus žmonių, kuriems tai nelabai patiks“ , - tariau. Bet po viso to jis labai atsiprašė ir pasakė tuo tokiu apgirtusiu nuoširdaus žmogaus tonu: „Ne, nu, rimtai, gėda. Čia tai paguldėt mane ant menčių, jū nou. Jū nou, kažkaip rimtai, nu, nejauku.“ Tik liko ketvirtasis, kuriam visiškai nusispjauti buvo į tai, ką aš sakau.
Tai štai, mano to vakaro statistika – 75 % buvo padaryta įtaka. Vien tai, kad jie pradėjo elgtis it dideli, ką tik sudrausminti vaikai, puolė gintis, teisintis – labai daug reiškia. Galbūt jie taip pat elgsis ir kitą kartą, bet aš labai tikiuosi, kad kitame bare atsiras gal net dvi, gal net drąsesnės Beatos, kurios jiems primins apie deramą elgesį. Taip pat padavėjos tikriausiai suprato, kad jos nėra vienos ir kad jos turi teisę netoleruoti tokio elgesio. Kitą kartą ir jos elgsis šiek tiek kitaip – galbūt pačios nufilmuos arba pasiūlys kavinės šeimininkams nusamdyti apsaugą.
Liūdniausia yra tai, kad savo Norvegijoj jie tikriausiai taip nesielgia, nes tuoj pat būtų išmesti už pakarpos, o grįžę į tėvynę atsipalaiduoja ir parodo savo tikruosius veidus. Kitą kartą visą situaciją aš tikrai filmuosiu ir nepatingėsiu sužinoti vardų.
Nes ir aš dirbau bare ir į mane žvelgdavo kaip į mergaitę, kuri siūlosi. Ne kaip į tą, kuri sąžiningai ir dorai dirba, kad būtų savarankiška ir nepriklausoma. Ir net ne kaip į žmogų, o kaip į viskio ar brendžio butelį, kurį galima vienas du ir nusipirkti. Išmaukus – išmesti.
Tai štai kam man tas feminizmas.
