Tai, kad vis daugiau Lietuvos žmonių per įvykius Ukrainoje ėmė domėtis ir bendrai užsienio politikos klausimais yra labai sveikintina. Anksčiau straipsniai tokia tema patekdavo tik į skiltį ,,užsienio politika“, kurią lankydavo labai nedidelis skaitytojų skaičius. Lietuviai buvo daugiau į savo valstybės vidaus gyvenimo problemas susikoncentravusi tauta, ką atspindi ir mūsų šalies žiniasklaida. Tuo nesunkiai galima įsitikinti, pavarčius mūsų šalies laikraščius ir išleistus kitose užsienio šalyse.
Pajutę visuomenės dėmesį tokioms temoms, kaip Rusija, V. Putinas, Ukraina, ja ėmė rašyti ne tik politologai, seniai domėjęsi šia sritimi tarptautinėje politikoje, bet ir iki to laiko kitais aktualiais klausimais rašę žurnalistai, politikos apžvalgininkai.
Įvykiai Ukrainoje ,,užkabino“ daugelį Lietuvoje. Jie pažadino net ir kai kuriuos Lietuvos politikus tapti dabar bene didžiausiais pasaulyje Ukrainos gynėjais, nors pradžioje į įvykius Maidane dalis jų žvelgė abejingai ir per V.Janukovyčiaus politiką.
Šie įvykiai tapo labai aktualūs ir Lietuvai, net mūsų piliečių saugumui, nors vyksta kitoje šalyje. Ne vienas pajuto to karo nuotaikas. Tai skatino rašyti apie Ukrainą bet kurį asmenį, kuris yra tik pilietiškai aktyvus ir neabejingas. Suprantama, kad tokių atveju ne visada pavyko išvengti informacijos netikslumo, emocijų. Kai kurie straipsniai galėjo atrodyti, (o gal taip ir buvo) jau labiau pilietinio veiksmo išraiška, grubiai kažkieno pavadinta propaganda, bet ne objektyvi kokio nors reiškinio analizė.
Visa tai netrukus iššaukė kai kurių skaitytojų atsaką. Kalbos, tekstai apie nuolatinę grėsmę, V.Putiną, Ukrainą taip persotino per šiuos metus viešąją erdvę, kad net ir nuolat besidomintys šia tema politologai ima jau kiekvieną kartą abejoti: rašyti ta tema ar ne. Bet koks normalus žmogus negali gyventi nuolatinės grėsmės, streso sąlygomis, todėl gimsta atmetimo reakcija.
Arba kita reakcija, kur pasiskirstoma į dvi puses: vieni yra Ukrainos ir Vakarų šalininkai, o kiti - priešininkai. Bet ir vieni, ir kiti ima vartoti klišes, nuolat brukamas viešojoje erdvėje politikų ar žiniasklaidos.
Vieni, prisiklausę visus metus per rusišką erdvę skleistų teorijų, kad Kijeve valdžią užgrobė Vašingtono ir kitų Vakarų šalių ruošti smogikai, fašistai, benderininkai, tvirtina, kad įvykius Ukrainoje sukėlė Amerikos imperializmas, skalūnų magnatai, specialiosios tarnybos.
Kiti, pašiurpę nuo to, kad praktiškai pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Europoje viena šalis nusprendė atimti iš kitos teritoriją, aiškindama, kad ji neteisingai buvo suteikta ir ima grasinti karine jėga ne tik Ukrainai, bet ir išorės pasauliui, irgi ne visada linkę analizuoti priežasčių, tai nulėmusių. Daugelis pajuto, kad į saugią Europą ateina karo grėsmė ir nori tik suvokti, kur yra juoda, o kur - balta.
Todėl Ukrainos šalininkai irgi dažnai pasitenkina, paaiškindami sau ir kitiems, kad tai yra fašistų darbas. Tik šiuo požiūriu žvelgiant, fašistu įvardinamas jau V.Putinas ir, deja, nevengiama užgaulių komentarų rusų tautos, palaikančios V.Putiną, atžvilgiu.
Bet tauta nėra kalta, jeigu kai kurie jos atstovai daro blogus darbus. Tai galima pasakyti ir apie rusų tautą, šiandien palaikančią V.Putiną, apie ką komentarai/nera-geru-ir-blogu-tautu-tik-bloga-politika.htm"="">komentarai/nera-geru-ir-blogu-tautu-tik-bloga-politika.htm"" target="_blank">rašiau.
Lygiai taip pat manau, kad ir lietuviai, gyvenantys Lietuvoje ar už jos ribų, jeigu yra nusivylę vienu ar kitu valdžios atstovu, politiku, neturėtų savo požiūrio į valstybę tapatinti su požiūriu į tam tikrą politiką, politinę jėgą, kurios nors valdžios institucijos veiksmus. Juk valstybė yra ne tik valdžia, politikai, bet ir kiti valstybės piliečiai.
Todėl nederėtų ir pasisakymų apie Lietuvos narystę NATO ir ES, kaip mūsų saugumo garantiją, vertinti kritiškai tik dėlto, kad tai išsako koks nepatinkantis mums politikas. Nereikėtų ir kiekvieną žmogų, remiantį tokią Lietuvos užsienio politikos orientaciją, vadinti tarnaujančiu kokiam nors valdžios atstovui ar juo labiau, Amerikai, Briuseliui.
O būtent tokių komentarų daug matau po straipsniais mūsų žiniasklaidoje apie įvykius Ukrainoje, Ameriką, ES ar V.Putino Rusiją. Visa tai stebina kiekvieną, kas nėra giliau pažįstamas su Lietuvos realybe ir apie ją žino tik iš politikų pareiškimų. Žino, kaip apie aiškiai vakarietišką valstybę, ignoruodami kai kurias požemines sroves.
Ne vienas žinantis tik apie tokią Lietuvą, atsivertęs komentarų puslapį internete po parašytais straipsniais, pašiurpsta nuo tokios jų gausos antivakarietiška nuotaika. Žinoma, bus valdžioje žmonių, kurie netrukus paaiškins, kad šiuos komentarus rašo kibernetiniai robotai ir Kremliaus troliai, bet juk nemaža dalis tų komentarų, kurie taip prasilenkia su fasadine Lietuvos realybe, yra parašyta ir pačių Lietuvos žmonių.
Jeigu iš tikrųjų, tai ir Kremliaus trolių darbas, kita priešiška veikla, tam yra tarnybos, kurios privalo išsiaiškinti. Tik nereikia perlenkti lazdos ir, suteikus šiais metais naujus įgaliojimus tarnyboms, laikyti nepatikimu kiekvieną kritišką nuomonę turintį pilietį.
Kalbinti psichologai ir sociologai prisipažino, kad kontrasto tarp oficialiai skelbiamo požiūrio į mūsų padėtį tarptautinėje erdvėje ir to, kuris atsispindi komentaruose po straipsniais internete, jie profesionaliai netyrė, bet mano, kad žmonės, patenkinti gyvenimu Lietuvoje, straipsnius perskaito, įsisavina informaciją ir nekomentuoja. O komentarus rašo nusivylę Lietuvos gyvenimo realybe ar norintys matyti kažką geresnio savo valstybėje. Rašo taip, kaip jie įsivaizduoja geresnę žmonėms valstybę.
Yra ir kita problema. Teko girdėti vieną aukščiausiajai valdžiai tapusį artimu politikos apžvalgininką, kuris sakė, jog kalbos apie korupciją Lietuvoje yra darbas rusų naudai. Bet, mano nuomone, kaip tik nutylėjimas apie tai skatina žmonių nepasitikėjimą valstybe. Juk žmonės tą korupciją ir valdžios piktnaudžiavimą mato savo gyvenime.
Panašiai yra ir su požiūriu į negeroves Vakarų šalyse. Yra nemaža įsitikinusių, kad apie Ameriką nereikia nieko blogai nerašyti net ir tada, kai atsiskleidė liūdna CŽV kalėjimų realybė.
Netrūksta tvirtinančių, kad šių faktų iškėlimas į viešumą, ką padarė JAV Senatas, irgi rusų darbas. Tie patys žmonės ragina nieko kritiško nerašyti apie Europos Sąjungą, Vakarų šalių bankus ar kompanijas, jeigu jų veikloje yra kokių nors minusų ir priešingai, tik radus žinių, apie ką nors blogo Rusijoje, iš karto paskelbti.
Bet požiūris rašyti tik apie tos valstybės blogus darbus, kuri per šiuos metus dar pasireiškė ir, kaip agresorė ar separatizmą remianti šalis ir nutylėti tai, kas negerai Vakarų valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, niekur neveda. Jis gali duoti tik priešingus rezultatus.
Manyčiau, kai kurių Lietuvos žmonių antivakarietiški komentarai ir atspindi greičiau nuoskaudas dėl Lietuvos gyvenimo negerovių, nei priešiškumą mūsų valstybės pasirinktam užsienio politikos kursui. Todėl raktas į mūsų padėties tarptautinėje bendrijoje supratimą slypi ir Lietuvos gebėjime įveikti vidines bėdas, apie ką reikia kalbėti. Kuo greičiau mes tai suprasime, tuo geriau bus mūsų šaliai.
Labai norėčiau tikėtis kitais, 2015 metais daugiau tokio supratimo ir valdžioje, ir mūsų valstybės platesnėje bendruomenėje, tautoje tarp piliečių. Tada gal reikės mažiau krūpčioti ir valdžios žmonėms dėl kiekvieno antivakarietiško komentaro.
