„Tada įvyko didžiausias stebuklas. Už tai reikia dėkoti ir Dievui, ir greitosios medicinos pagalbos slaugytojai“, – braukdama ašaras kalbėjo Svajūno motina 35 metų Erika Katelniecė.
Praėjusios vasaros pabaigoje septinto vaiko susilaukusi moteris neslėpė emocijų, kai prieš keletą dienų pas ją užsuko sūnų į gyvenimą sugrąžinusi Ukmergės greitosios medicinos pagalbos slaugytoja Jolanta Keburienė.
43-erių medikė prisipažino, kad tai, kas įvyko prieš dvejus metus, buvo pirmas toks atvejis per visus jos 22 darbo metus: „Kaskart važiuojant į Tulpiakiemio kaimą man suvirpa širdis – tas vaikas tarsi savas tapo.
Norisi žinoti, kaip klostosi jo gyvenimas. Tačiau tik dabar išdrįsau užsukti.
Bemaž dvi valandas užtrukusio pokalbio įdėmiai klausėsi ir E.Katelniecės vaikai: 14-metis Andrius, 11-metis Skirmantas, 10-metė Žemyna, 7-erių Salvijus ir šios istorijos herojus Svajūnas. Tik penkių mėnesių Šarūnas miegojo ant motinos rankų.
Namuose nebuvo tik 16-metės Dianos ir šeimos galvos 46 metų Egidijaus Šidlausko.
Pravirko ir nutilo
E.Katelniecė ir J.Keburienė su smulkmenomis prisiminė Svajūno gimimo dieną – 2013-ųjų sausio 1-ąją.
Iš Latvijos kilusi ir jau du dešimtmečius Ukmergės rajono pakraštyje gyvenanti E.Katelniecė su sugyventiniu 2013 metus pasitiko pas draugę – namo grįžo gerokai po vidurnakčio.
Skausmus nėščioji pajuto apie 8 valandą ryto. Paprašiusi vyriausios dukters telefonu iškviesti greitąją pagalbą, o kitai liepusi bėgti ir pakviesti pas savo motiną išėjusį E.Šidlauską, E.Katelniecė ėmė ruoštis į ligoninę.
„Atėjusi į virtuvę ketinau apsiprausti, bet nespėjau. Gimdymas prasidėjo labai greitai. Atbėgęs vyras pritiesė paklodžių, ir aš čia pat, ant grindų, per maždaug 20 minučių pagimdžiau. Kūdikį priėmė ir virkštelę nukirpo Egidijus. To jis išmoko tarnaudamas sovietų armijoje Afganistane“, – pasakojo E.Katelniecė.
Naujagimis garsiai pravirko ir staiga nutilo.
Kai mažylis netrukus nustojo kvėpuoti, o jo širdelė nebeplakė, motiną ištiko šokas.
„Suvokusi, kad netenku vaiko, rėkiau ant vyro, kodėl neatvažiuoja greitoji, klausiau, kaip dabar mes vaiką palaidosime, juk neturime pinigų“, – glausdama prie šono dabar jau po namus bėgiojantį Svajūną pasakojo E.Katelniecė.
Kliūtis – slidus kelias
J.Keburienė tą sausio 1-osios rytą dirbo kartu su savo vyru Vidmantu, greitosios medicinos pagalbos tarnybos vairuotoju.
„Buvo daug sniego ir ledo, šalta. Kai gavome pranešimą, kad Tulpiakiemyje mūsų laukia nėščia moteris, kuriai prasidėjo skausmai, buvome išvykę į kitą vietą.
Tiesiai iš ten važiuodami nurodytu adresu sulaukėme dar vieno dispečerės raginimo: „Paskubėkite, ten, ko gero, jau prasidėjo gimdymas.“
O paskubėti nebuvo kaip, nes visas kelias – kaip stiklas. Jei paskubėsi, gali pats atsidurti griovyje ir tada jau niekam negalėsi padėti.
Kai dispečerė paskambino trečią kartą, prašydama paskubėti, nes nėščioji jau pagimdė, mane persmelkė bloga nuojauta“, – pasakojo medikė, tąkart į Tulpiakiemį atvykusi maždaug per 45 minutes.
Greitosios pagalbos ant kelio laukė trys raudantys vaikai, vienas per kitą kartojantys: „Viskas, viskas.“
Neberodė gyvybės ženklų
Įpuolusi į namą J.Keburienė išvydo virtuvėje ant taburetės sėdintį vyrą, kuris ant rankų laikė išbalusį, be gyvybės ženklų kūdikį, o po virtuvę blaškėsi šoko ištikta gimdyvė.
Nelaukdama, kol greitosios pagalbos vairuotojas iš mašinos atneš reikalingų priemonių, J.Keburienė suskubo gaivinti vaikelio.
„Tikimybė, kad pavyks jį atgaivinti, buvo menka – naujagimio gyvybė buvo užgesusi jau prieš 10 minučių, tačiau aš nusprendžiau kovoti ir padaryti viską iki galo.
Svarbu buvo žinoti, kad kūdikis gimė gyvas, o ir tėvas jį laikė tinkamoje padėtyje – mažylio galva buvo atlošta, tad kvėpavimo takai paruošti gaivinti. Ėmiau dviem pirštais spausti mažyliui apatinio krūtinkaulio kraštą, o tėvui liepiau pūsti orą į burną.
Po kelių įpūtimų kūdikis staiga kvėptelėjo. Mes nesustojome ir toliau jį gaivinome, kol įkvėpimai tapo ne spontaniški, o tolygūs, vaikelis ėmė vartyti akis“, – pasakojo medikė.
Į gyvenimą sugrąžintą vos du kilogramus sveriantį kūdikį J.Keburienė susupo į šiltus apklotus ir iš rankų nebepaleido, kol nuvežė į ligoninę. Kartu važiavo ir jo motina.
„Gydytojai negalėjo patikėti, kad kūdikį buvo ištikusi klinikinė mirtis. Jį išgelbėti padėjo aplinkybių visuma. Pirma, namuose buvo vėsoka, todėl nemirė vaiko smegenys, o antra – naujagimiai turi labai daug gyvybinių jėgų“, – kalbėjo medikė.
Pajuto artėjančią mirtį?
E.Katelniecė teigė, kad daug šnekantis, garsiai besijuokiantis ir po namus basomis bėgiojantis Svajūnas yra kitoks nei kiti jos vaikai.
Berniukas labai giliai viską jaučia, ypač kokią bėdą, ne su visais šeimos nariais noriai bendrauja, visai negeria pieno.
„Neseniai palaidojome Egidijaus motiną. Jos mirties išvakarėse Svajūnas tiesiog siautėjo: rėkė, spiegė, verkė, buvo neramus ir nervingas“, – pasakojo E.Katelniecė.
Daugiavaikė motina pasiguodė, kad Svajūnas turi širdies problemų – ją reikėtų operuoti.
