Reikia pradėti iš esmės reformuoti Seimą, atstovavimo žmonėms sistemą. Jau daug metų Seimas atstovauja ne skirtingiems žmonių sluoksniams pagal tradicinę europinę ideologiją, bet interesų grupėms, manipuliuojančioms tiek parlamentarais, tiek lengvai paperkamais rinkėjais.
Net dar blogiau (kaip atsitiko Garliavos istorijos atveju) - Seimo nario statusas tapo galimo sunkaus kriminalinio nusikaltimo priedanga. Todėl nuosekliai krinta Seimo moralinis autoritetas ir parlamentas vis labiau tampa Lietuvos pažangos stabdžiu.
Lietuva daug pasiekė, bet tai padarė žmonės, kurie arba išvengė interesų grupių politinių kautynių, arba kovojo prieš Seimą.
Jeigu ne politinės intrigos ar pavydas ir nuožmi kova, kas dominuos valdžioje, kas nematoma ranka ją rikiuos, jau septyneri metai būtume euro zonoje, ieškotume specialistų, kurie dirbs pasistatytoje atominėje elektrinėje, penkeri metai plaukiotų laivai į Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir, kas žino, gal jau sėdėtume skalūnų dujų revoliucijos traukinyje.
Visos kliūtys anksčiau ar vėliau įveikiamos, sužlugdytus projektus galima iš naujo pradėti, bet, kaip liudija mokslinės demografinės prognozės, yra ir negrįžtamų procesų. Įstrigo LRT laida su mokslininkais, verslo vadovu ir vienu politiku apie Lietuvos demografinę situaciją ir ne taip jau tolimą ateitį. Vaizdelis labiau negu nekoks.
Ne iš piršto laužti tyrinėjimai rodo, kad po 20 metų gyventojų skaičius Lietuvoje sumažės iki dviejų milijonų, ir pagrindinė problema bus, kaip keliems šimtams tūkstančių dirbančių išlaikyti visus likusius senstančius. Ir kaip sutvarkyti švietimo sistemą, kad dirbantys tai darytų noriai ir patriotiškai.
Pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis pasakoja, kaip verslininkai rengia konferencijas apie švietimą. O ką tuomet veikia kultūros ir švietimo specialistai Seime?
Lietuvos išsivaikščiojimas, demografinės problemos yra išskirtinai Seimo rūpestis. Būtent Seimas turi analizuoti emigracijos priežastis ir teikti pasiūlymus Vyriausybei, pagaliau rengti dalykinius susitikimus su išvažiavusiais.
Deja, per penkerius mano darbo ambasadoriumi Ispanijoje metus ten dirbančius mūsų tautiečius aplankė tik du politikai - K.Prunskienė ir P.Auštrevičius atvežė knygų.
Stebint minėtą TV laidą dilgtelėjo dar viena mintis: kiek daug protingų minčių apie demografiją, emigraciją, verslą, švietimą ir kitų problemiškų dalykų per metus yra tekę girdėti iš mokslininkų, tačiau tik vienas kitas iš jų yra politikoje.
O iš tų, kurie dažniausiai reklamuojasi esantys politikai, postringauja apie seksą pramoginėse laidose arba šūkauja apie kovą su korupcija Seime, nors realiai nėra pajudinę nė piršto.
Kaip tada tokie žmonės atsiduria Seime, o konkrečius pasiūlymus turintys mokslininkai dėl vidinių partinių intrigų blaškosi politikos paraštėse? Ar tai ne delegavimo į Seimą krizės požymis?
Diskusijų apie Europos Sąjungą brūzgynuose girdėjau taiklią įžvalgą, kad globalizacijos fone žmogus nebesuvokia net savo interesų. Tad ką jau kalbėti apie didžiąją politiką. Užsienio politikai suvokti reikia daug laisvo laiko, daug skaityti, ir ne viena kalba.
Kokį žmogų, kokią partiją deleguoti į Seimą, rinkėjams yra didelė problema. Rinkėjų krizė dar didesnė nei išrinktųjų. Kas gali garantuoti, kad inertiškų ir vis mažiau norinčių sau galvą sukti rinkėjų minia nepasinaudos kokia nors fašistuojanti organizacija? Mes kritikuojame naujus politinius stabus kuriančią Rusiją, bet ne vien man atrodo, kad patys esame ant autoritarizmo slenksčio.
Pradėjus kurti demokratinę valdymo sistemą Lietuvoje iki šiol laikomasi dviejų klaidingų nuostatų. Viena jų, kad rinkimai po rinkimų savaime tobulėja demokratijos privalumų suvokimas ir piliečiai vis labiau sugeba atskirti grūdus nuo pelų. Deja, jau po kelerių pastarųjų rinkimų tenka vis labiau stebėtis žmonių pasirinkimu, kas turi jiems vadovauti.
Rėksniai ir populistai tebėra populiariausi. Dar visai neseniai Seime visą kadenciją trynėsi „politikai“, kurie atvirai skelbė, jog jie ne tik neketina kurti įstatymų, bet ir skaityti jau priimtų. Beje, jie to neslėpė ir per rinkimų kampaniją. Bet rinkėjams buvo „dzin“. Svarbu, kad juokinga.
Kitas su „dzin“ filosofija susijęs klaidingas įsitikinimas - partijoms nereikia jokios ideologijos. Pakanka susimesti į krūvą, susirasti turtingą rėmėją, pagraudenti pažadais pensininkus arba, kaip darė garliaviškiai, panešioti karstus prie prokuratūros, ir sėkmė garantuota.
Bet atsitiktinai patekus į koaliciją paaiškėja - užimti ministro postą partijoje tinkamo žmogaus nėra. Apie pažiūras ir programas netenka ir kalbėti.
Didžiųjų partijų situacija šiek tiek geresnė, bet prisimenu, kiek pristatant Lietuvos partinę sistemą kitose valstybėse tenka vargti, kol surandi bent kelis skiriamuosius bruožus net tarp konservatorių ir socialdemokratų.
Žinoma, nei padejavimais, nei pamokslais visuomenės, o juo labiau partijų, neperauklėsi. Reikia pradėti nuo pradžių, nuo mokyklos suolo, protingai organizuoto politinio švietimo. Tai ir pradėčiau daryti būdamas Seimo narys.
