Reikia pradėti iš esmės reformuoti Seimą, atstovavimo žmonėms sistemą.
Jau daug metų Seimas atstovauja ne skirtingiems žmonių sluoksniams pagal
tradicinę europinę ideologiją, bet interesų grupėms, manipuliuojančioms
tiek parlamentarais, tiek lengvai paperkamais rinkėjais.
Net dar blogiau (kaip atsitiko Garliavos istorijos atveju) - Seimo
nario statusas tapo galimo sunkaus kriminalinio nusikaltimo priedanga.
Todėl nuosekliai krinta Seimo moralinis autoritetas ir parlamentas vis
labiau tampa Lietuvos pažangos stabdžiu.
Lietuva daug pasiekė, bet tai padarė žmonės, kurie arba išvengė interesų
grupių politinių kautynių, arba kovojo prieš Seimą.
Jeigu ne politinės intrigos ar pavydas ir nuožmi kova, kas dominuos
valdžioje, kas nematoma ranka ją rikiuos, jau septyneri metai būtume
euro zonoje, ieškotume specialistų, kurie dirbs pasistatytoje atominėje
elektrinėje, penkeri metai plaukiotų laivai į Suskystintųjų gamtinių
dujų terminalą ir, kas žino, gal jau sėdėtume skalūnų dujų revoliucijos
traukinyje.
Visos kliūtys anksčiau ar vėliau įveikiamos, sužlugdytus projektus
galima iš naujo pradėti, bet, kaip liudija mokslinės demografinės
prognozės, yra ir negrįžtamų procesų. Įstrigo LRT laida su
mokslininkais, verslo vadovu ir vienu politiku apie Lietuvos demografinę
situaciją ir ne taip jau tolimą ateitį. Vaizdelis labiau negu nekoks.
Ne iš piršto laužti tyrinėjimai rodo, kad po 20 metų gyventojų skaičius
Lietuvoje sumažės iki dviejų milijonų, ir pagrindinė problema bus, kaip
keliems šimtams tūkstančių dirbančių išlaikyti visus likusius
senstančius. Ir kaip sutvarkyti švietimo sistemą, kad dirbantys tai
darytų noriai ir patriotiškai.
Pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis pasakoja, kaip
verslininkai rengia konferencijas apie švietimą. O ką tuomet veikia
kultūros ir švietimo specialistai Seime?
Lietuvos išsivaikščiojimas, demografinės problemos yra išskirtinai Seimo
rūpestis. Būtent Seimas turi analizuoti emigracijos priežastis ir
teikti pasiūlymus Vyriausybei, pagaliau rengti dalykinius susitikimus
su išvažiavusiais.
Deja, per penkerius mano darbo ambasadoriumi Ispanijoje metus ten
dirbančius mūsų tautiečius aplankė tik du politikai - K.Prunskienė ir
P.Auštrevičius atvežė knygų.
Stebint minėtą TV laidą dilgtelėjo dar viena mintis: kiek daug protingų
minčių apie demografiją, emigraciją, verslą, švietimą ir kitų
problemiškų dalykų per metus yra tekę girdėti iš mokslininkų, tačiau tik
vienas kitas iš jų yra politikoje.
O iš tų, kurie dažniausiai reklamuojasi esantys politikai, postringauja
apie seksą pramoginėse laidose arba šūkauja apie kovą su korupcija
Seime, nors realiai nėra pajudinę nė piršto.
Kaip tada tokie žmonės atsiduria Seime, o konkrečius pasiūlymus turintys
mokslininkai dėl vidinių partinių intrigų blaškosi politikos paraštėse?
Ar tai ne delegavimo į Seimą krizės požymis?
Diskusijų apie Europos Sąjungą brūzgynuose girdėjau taiklią įžvalgą,
kad globalizacijos fone žmogus nebesuvokia net savo interesų. Tad ką
jau kalbėti apie didžiąją politiką. Užsienio politikai suvokti reikia
daug laisvo laiko, daug skaityti, ir ne viena kalba.
Kokį žmogų, kokią partiją deleguoti į Seimą, rinkėjams yra didelė
problema. Rinkėjų krizė dar didesnė nei išrinktųjų. Kas gali
garantuoti, kad inertiškų ir vis mažiau norinčių sau galvą sukti rinkėjų
minia nepasinaudos kokia nors fašistuojanti organizacija? Mes
kritikuojame naujus politinius stabus kuriančią Rusiją, bet ne vien man
atrodo, kad patys esame ant autoritarizmo slenksčio.
Pradėjus kurti demokratinę valdymo sistemą Lietuvoje iki šiol laikomasi
dviejų klaidingų nuostatų. Viena jų, kad rinkimai po rinkimų savaime
tobulėja demokratijos privalumų suvokimas ir piliečiai vis labiau
sugeba atskirti grūdus nuo pelų. Deja, jau po kelerių pastarųjų rinkimų
tenka vis labiau stebėtis žmonių pasirinkimu, kas turi jiems vadovauti.
Rėksniai ir populistai tebėra populiariausi. Dar visai neseniai Seime
visą kadenciją trynėsi „politikai“, kurie atvirai skelbė, jog jie ne tik
neketina kurti įstatymų, bet ir skaityti jau priimtų. Beje, jie to
neslėpė ir per rinkimų kampaniją. Bet rinkėjams buvo „dzin“. Svarbu,
kad juokinga.
Kitas su „dzin“ filosofija susijęs klaidingas įsitikinimas - partijoms
nereikia jokios ideologijos. Pakanka susimesti į krūvą, susirasti
turtingą rėmėją, pagraudenti pažadais pensininkus arba, kaip darė
garliaviškiai, panešioti karstus prie prokuratūros, ir sėkmė garantuota.
Bet atsitiktinai patekus į koaliciją paaiškėja - užimti ministro postą
partijoje tinkamo žmogaus nėra. Apie pažiūras ir programas netenka ir
kalbėti.
Didžiųjų partijų situacija šiek tiek geresnė, bet prisimenu, kiek
pristatant Lietuvos partinę sistemą kitose valstybėse tenka vargti, kol
surandi bent kelis skiriamuosius bruožus net tarp konservatorių ir
socialdemokratų.
Žinoma, nei padejavimais, nei pamokslais visuomenės, o juo labiau
partijų, neperauklėsi. Reikia pradėti nuo pradžių, nuo mokyklos suolo,
protingai organizuoto politinio švietimo. Tai ir pradėčiau daryti
būdamas Seimo narys.