Gal su eurais į Lietuvą ateis ir prancūzams ar ispanams būdingi parduotuviniai šnekučiavimai? Kai vakar pirkau kavos su pienu puodelį ir sūrio triufelį, pardavėja ne tik išmušė čekį, bet ir pakomentavo: „Matot, kokia kaina maža“. Šiandien parduotuvėje surinkau paskutiniuosius geltonus ir baltus centus, bet iki 61 cento dar trūko. Kai paprašiau sušelpti už manęs eilėje stovėjusį vyriškį, šis ne tik nepyko, kad reikia laukti – draugiškai paklausė, ar tiek užteks.
Niekada anksčiau nemąsčiau, kad tautiniai ženklai yra tokie svarbūs. Atrodė – koks čia skirtumas, kokia ta vėliava, himnas, herbas ar pinigas. Juoką kėlė parypavimai: „Kaip baisu, kad prarandame litą“. Todėl net nustebau, pirmosiomis Naujųjų dienomis supratusi, kad pati esu sentimentali. Ėmiau mąstyti, kaip visi. Turėjome pinigą, kuris vadinosi Lietuvą primenančiu žodžiu. O dabar – euras, euras, euras.
Džiaugsmingasis Europos himnas mūsų ausims gali likti neišgirstas. Galime užsimerkti prieš mėlynąją žvaigždėtą vėliavą. Tačiau žodį „euras“ kartosime kasdien ir jis kažkaip veiks mūsų sąmonę. Ar dėl to tapsime mažiau lietuviai – kaip bijo referendumų prieš žemės pardavimą užsieniečiams rengėjai? O gal kaip tik imsime labiau rūpintis valstybės simboliais? Gal prie namų ar net butų langų išsikelsime trispalves?
Aišku, kad keliauti bus patogiau. Pamenu, kaip apsidžiaugiau pavasarį, nuvykusi į Latviją. Buvau užmiršusi, kad jie jau įsivedę eurą ir mąsčiau, kaip čia sužinojus lato kursą. Per kelionės žaisti įvairiais pinigais yra savotiškai romantiška, tačiau ne tada, kai įgriūni į kavinę ir skrandis gurgia iš alkio. Ir ne tada, kai gatvės prekeivis ar taksistas tau atiduoda grąžą smulkesnėmis monetomis ir dar trūksta – ach, netyčia. Sava valiuta kartais mieliausia yra tautos sukčiautojams.
Gal kam nors smagu kelionės pradžioje spėlioti, kiek pinigų „nusiimti“ iš bankomato, o pabaigoje už likučius gausiai pirkti niekniekius ar šokoladus. Man iš Ispanijos buvo smagu parsivežti krūvą monetų. Jomis sumokėjau už pirmuosius šių metų kavos puodelius. Prisimindama, kaip kelis šimtus kilometrų ėjau pėsčia – kaip senų laikų piligrimė. Pakeliui į Santiago de Compostela kava (ir juoda, ir su pienu) kainavo vos eurą. Gera kava. Lietuvoje tokią paruoš ne kiekvienoje kavinėje.
Kai pirmąsyk gavau grąžą naujais ir žvilgančiais eurais, sumojau apversti monetą ir pasižiūrėti į Lietuvos herbą. Buvo įdomu, ar pakelta arklio uodega. Ir vėl – netikėta emocija. Toks pakylėtas pasididžiavimas – štai mes jau tikrai Europa. Kodėl šnekam, kad praradom savo pinigus? Juk šitas arklys – mūsų. Raitelis – mūsų. Herbas – mūsų.
Čia prabilsiu kaip iš euro propagandinių tekstų. Lietuviškas euras keliaus po Europos žmonių rankas. Pardavėjai ir kavinių barmenai, gavę monetą su raiteliu ir arkliu, gal pasidomės, kodėl pakelta arklio uodega. Bus galima papasakoti visas lietuviškas versijas ir dar sukurti naujų. Ir priminti, kur ta Lietuva yra – ne, tai ne Rusija, tai prie Baltijos jūros. Ir šnekam ne rusiškai, mūsų kalba artimesnė sanskritui.
Mūsų pensininkai irgi turės ką veikti – galės kolekcionuoti į jų rankas patenkančias svečių šalių monetas. Tada anūkus mokys, kaip atrodo Prancūzijos herbas, kaip – Ispanijos. O štai Didžioji Britanija liks nuošaly, nes ten Karalienės galva yra ant svaro. Ir Norvegija su savo kronomis liks užmiršta. Gal dėl to pasikeis emigraciniai srautai. Jei tikėsime, kad pasaulis priklauso nuo mūsų minčių – visko gali būti.
Naujųjų vakarėliai su skaromis apsimuturiavusia Žemaite ar akinukų ieškančiu pagėrusiu Maironu jau baigėsi. Mylime eurą, ar ne – jis yra. Toks pats faktas, kaip Lietuvos herbe pakelta arklio uodega.
Arklys yra geriau negu ožka. Euras – geriau negu oras. Džiugu, kad galime pasikalbėti apie pinigus, o ne apie tą pliaupiantį, visai „nelietuvišką“ žiemos lietų.
