Kažkada pasakiau draugui, kad jeigu mes tariame, kad Lietuva yra konservatyvi šalis, atostogoms derėtų rinktis dar konservatyvesnę – kad grįžus užplūstų saldus palengvėjimo jausmas ir atrodytų, kad Lietuvoje ir oro daugiau!
Dėl to nelaimingi tie, kurie keliauja į Berlyną, Niujorką, Barseloną. Grįžę jie jaučiasi šiek tiek įspeisti į kampą ir vis dairosi atgalios. Kai šią vasarą grįžau iš Baku į Vilnių, sėdėdama lauko kavinėje vis šūkčiojau: „Oho, oho! Kaip žmonės šypsosi, kaip jie juokiasi, kaip jie laisvai bendrauja, kokie spalvoti jų drabužiai, kokie įvairūs!“ Mano draugai labai juokėsi iš manęs.
Man patinka Baku, tai yra labai gražus miestas. Jis toks keistas! Tie pastatai, kurių gėdijasi tikri miestiečiai ir sako, kad „čia tai griuvenos“, primena Vilnių. O man labai patinka griuvenos. Bet kartais smagu pažiūrėti ir į prabangą, į didelius švytinčius pastatus, kurių net nepasiekia akis, kai iš padilbų žvelgia į viršų. Arba siaučianti jūra, kuri tokiu metų laiku tave atstumia ir baugina. Arba storos abejingos katės, prisitaikiusios prie grindinio ar sienų spalvos.
Čia tiesiog nepaliauju stebėtis. Kažkada turėjau labai daug stereotipų, susijusių su musulmoniškomis šalimis, vėliau, susipažinusi su azerbaidžaniečiais, tuos stereotipus negailestingai sugrioviau ir ėmiau gėdytis tų ankstesnių įsitikinimų. Žinoma, man dar ir labai pasisekė susidurti su grupele neformalų – jaunų kuriančių žmonių, su kuriais man norisi tapatintis.
Tarp mano draugų yra ir tikinčių asmenų. Yra ir labai labai tikinčių, kurie meldžiasi didelę galybę kartų per dieną, net nevalgo kavinėse ir geria tik iš savo indo. Bet net būda jauna ir skeptiška bet kokiai religijai, aš tais žmonėmis žaviuosi. Man taip gražu, kai žmogus visu savimi geba kam nors atsiduoti ir regi to prasmę. Ir nesvarbu, kas tai. Kad ir šiizmas.
Suprantu, kad minčių įvairių gali kilti iš nežinojimo. Man irgi kildavo, bet kiekviena visuomenė turi savo žaizdų ir piktadarių, kiekvienoje visuomenėje, taip pat kiekvienoje šalyje mes rasime į save panašių žmonių, tad kodėl iš anksto statyti sienas tarp jų ir mūsų – juk kiek puikių draugysčių galima prarasti.
Čia yra ir didelių religijos skeptikų. Gal tokių daugiausia tarp mano pažįstamų. Jie labai drąsiai juokauja apie islamą, nežino, kas yra ISIS ir nori gyventi laisvoje visuomenėje, kuri yra atvira visiems. Ne tik hetero-macho-alfa vyrams.
Mano draugas Ali pasakojo, kaip viename traukinyje Amerikoje paliko savo kuprinę. Ir sako: „Įsivaizduokite, aš einu į tą apsaugos būdelę, spaudžiu mygtuką ir sakau: „Hello, my name is Ali and i left my bag in the train“. O darbuotojas praveria langelį ir mato, kad man dar ir barzda želia per visą veidą.“ Ir mes juokiamės susirietę. Iš stereotipų. Nes net musulmono Ali iš Azerbaidžano, kuriam barzda želia per visą veidą, kuprinėje gali būti viso labo nekaltos būgnų lazdelės ir kojinės.
Pastarąsias pastraipas parašiau specialiai tiems, kuriems kyla įvairių minčių. Tiesiog jaučiau pareigą nuraminti sielas tų, kurie visus musulmonus identifikuoja kaip didžiulę grėsmę gyvybei. Taip, yra ir išprotėjusių, bet ar mūsų krašte nėra išprotėjusių? Kurie geba nužudyti net artimiausius žmones dėl ne tos paduotos cigaretės, iš pavydo? Nužudyti žmones, kuriuos mylėjai?..
Išėjusi iš savo grupelės neformalų rato, pastebiu dalykus, kurie labai skiria Lietuvą ir Azerbaidžaną. Palyginus su šia visuomene, man atrodo, kad mūsų visuomenė yra labai laisva, o žmonių santykiai paremti dvasiniais dalykais. Kai tik susipažįstu čia su kokiu nors žmogumi ir mes puikiai susibendraujame, aš imu bijoti tos akimirkos, kai jis man atneš dovaną.
Jie labai dosniai dovanoja. Ateina žmogus, įduoda dovaną man į rankas ir nuo tos akimirkos virš mano galvos kabo skola. Mūsų santykiai tapo paremti atsakomybe. Aš tau – tu man. Kaip smagu, kai Lietuvoje tai ne taip stipriai apčiuopiama. Ir dovanomis niekas taip neapiberia. Dovana į mano sielą nusėda kaip sunkus akmuo. Beveik visais atvejais.
Lietuvoje žmonės bendraudami neskaičiuoja jėgų. Neskaičiuoja, kiek davė, kiek pasiėmė ir kiek dar derėtų pasiimti. Bendravimas klostosi organiškai. Kaip man tai patinka! Kai darai lygiai tiek, kiek nori širdis.
Tik yra kitas dalykas. Lietuvoje aš jaučiuosi vienišesnė nei čia. Žinau, kad užklupus bėdai, didžiąją jos dalį pati ir turėsiu siurbti, o kartais – gal net ir nedrįsiu apie tai prasitarti aplinkiniams. Čia šeimos didelės, nes jie jas puoselėja, puoselėja tuos saitus, ryšius, tvirtai už to laikosi ir užklupus negerovei tiesiog neįmanoma likti vienam, nuošalyje.
Tik labai dažnai skamba žodžiai „turi“, „privalai“, „tai – tavo pareiga“. Žmonės taip jaudinasi dėl to, kad kas nors įsižeis ar supyks, kad beveik niekada nesako „ne“. Pažada, o vėliau neištesi, nes tiesiog tada labai bijojo, kad nuliūsiu išgirdusi neigiamą atsakymą.
Moterys čia labai mėgsta puoštis. Aišku, tas pasipuošimas yra visai kitaip suprantamas, negu kad aš jį suprantu. Daugiausia, ką jos man pasako, šiek tiek iškreiptu veidu: „O... įdomiai... atrodai“. Tada aš juokiuosi. Ypač joms nepatinka mano storos pėdkelnės. Lietuvoj jos labai madingos. Močiutės pėdkelnės – ir šilta, ir stilinga, tik čia į jas žiūrima labai kreivai.
Man atrodo, kad žmonės gatvėse elgiasi mažų mažiausiai keistai. Šiandien eidama gatve miesto centre pamačiau prie mašinos stovintį taksistą, kuris tiesiai ant grindinio karpė nagus. Šiek tiek nužvelgdavo praeivius ir tada vėl dėbtelėdavo į savo nagus.
Nors šalis išskirtinai homofobiška, net nežinau, kaip tai pavadinti – visi tie, kurie ne heteroseksualai, jiems yra nesuvokiami protu, tuoj pat atmetami, tačiau vyrų elgesys gatvėse gali turistui sudaryti įspūdį, kad tai – išskirtinai draugiška LGBT šalis.
Vyrai eina po du, apsikabinę, įsikibę vieni kitiems į parankes, jie dažnai bučiuoja vieni kitus net į lūpas, na, toks labai glaudus fizinis ryšys. Bet šalis homofobiška. Paradoksas.
Būdama čia suprantu, kad nėra „teisingo“ kelio ar „teisingos“ nuomonės, bet man artimesnis tas būdas ir kelias, kuriuo eina Lietuva.
Man norėtųsi, kad ji eitų gerokai greičiau Skandinavijos šalių link. Taip norėčiau, kad mūsų šalies tobulėjimo sparta būtų it mygtukai ant bėgimo takelio, kur nuo trečio greičio šiek tiek pamaigęs gali peršokti į dešimtą. Tik baisu, kad jei taip staigiai – gali ir širdis sustoti.
