Mes dabar esame labiau Europos, o ne pasiutusio merdinčio lokio teritorijos, dalis – kiekviena kruopelė padeda. Čia kaip su NATO ir ES: gal JAV tankų divizijų mūsų teritorijoje ir neprireiks, bet su sąjungomis saugiau, nei be jų, nors ir kainuoja.
Euro įvedimas buvo pavyzdinis. Nesuprasti, kas ir kaip bus, galėjo tik visiški atsilupėliai (kaip pamatėme, tai maždaug apie 30% šalies gyventojų, arba jungtinis Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ elektoratas).
Nuostabi buvo ir pati ceremonija: keli pareigūnai išsiėmė iš bankomato po dešimt eurų, trumpai pakalbėjo, ir visi išsiskirstė toliau švęsti naujųjų metų. Kai kas klausė – kodėl tik po dešimt? Todėl, kad čia Vakarai, o ne Rusija. Jei tai vyktų Maskvoje, ten pareigūnai iš auksinio bankomato, inkrustuoto brangakmeniais, išsiimtų po dešimt tūkstančių, keliomis 500 eurų kupiūromis prisidegtų cigarus, paskui būtų fejerverkai ir karinis paradas su balistinėmis raketomis.
Nukentėjęs gyvenimo šventėje buvo tik vienas (na, išskyrus tuos senolius vienkiemiuose, pas kuriuos atėjo specialistai iš savivaldybės surašyti likusių litų ir išsinešė juos keitimui dar prieš Kalėdas – jie dar tebelaukia atnešant jiems eurus, kursu 1:1).
Tai – Lietuvos paštas, kurį pristatė dirbti keityklą negudriesiems, sujaukė laiškanešių darbą (jų darbas yra nešioti korespondenciją ir siuntas, jei kas neprisimenate) ir visa šalis dabar galvoja, kad jiems būtų visai gera dirbti, jei nereikėtų pristatyti laiškų.
Uždaryti visus pašto skyrius švenčių laikotarpiui buvo viešųjų ryšių savižudybė. Tai buvo būdas pasakyti „mes darbą dirbam ir netrukdykite mums“. Antra vertus, dabar visi prisimins, kad paštas – valstybinė įstaiga, kuriai darbą reguliuoja šviesūs ministerijos protai. Tarp mūsų kalbant, geltonų Pimpačkiukų (taip pat žinomų kaip Minionai) dalinimas buvo žymiai sėkmingesnė mintis. Gal todėl, kad ne ministerijos sugalvota.
Pašto skyriai pavirto pramogų parku tiems, kas prastai prisitaikęs prie gyvenimo XXI amžiuje ir pasiilgęs blogo gyvenimo sovietiniais laikais. Tai žmonės, kuriems tikrai nebus jokios naudos iš to, kad kainos Lietuvoje ir Vakarų Europoje bus paprastai ir naudingai palyginamos. Jie neužsisakinės drabužių iš katalogų Prancūzijoje ir buitinės technikos iš Britanijos. Jiems daugiau naudos būtų, jei Lietuva įsivestų Baltarusijos rublį: kontrabandinių cigarečių ir degalų kainas galėtų lyginti lengviau, o kitų poreikių jie neturi. Norint iškeisti litus į eurus, buvo vienintelė vieta, kur tai galima buvo padaryti lėtai, nepatogiai, susigrūdus ir laukiant maksimalaus ilgio eilėse. Tai buvo pašto skyriai. Maksimalios eilės ir kamšatis, kaip būtų lengva nuspėti, ten turėjo būti pirmąją metų darbo dieną.
Todėl moteriškės, jau dvidešimt metų apsirengusios tais pačiais rudais karo partizanės kirpimo paltais ir Petro Rimšos skulptūrų modelio skaromis, bei vyriškiai su beretėmis ir trimis dantimis, nuėjo būtent į pašto skyrius. Būtent pirmąją metų darbo dieną, nes paskui, ką gali žinoti, gal bus Apokalipsė ir santaupos pražus.
Šnarendami tūkstančiais litų „ant grabo“ (tai yra, santaupomis, kurių dar nespėjo atiduoti telefoniniams sukčiams), senoliai ir per anksti pasenę vidutinio amžiaus asmenys eilėse leido valandas svarstydami, ar apgaus, ar neapgaus valdžia, kai keis pinigus į „aurus“. Kiek eurų gaus išsikeitę, nežinojo. Per sunku.
Pagalvojus, tikrai būtų smagiau, jei šiems rinkėjams būtų liepta palaukti iki rinkimų ir išsikeisti tada, kursą kaitaliojant priklausomai nuo pasirinkto rinkimų sąrašo numerio. Vis linksmiau. Jie visi balsuoja, patikėkit manimi, jie balsuoja – nors niekaip nesusigaudo aplinkoje, ir paprastas valiutos keitimas jiems yra kosminė užduotis, bet jie jums valdžią išrinks, nepatingės nueiti ir biuletenių sumėtyti.
Dar visai pilno proto ir šviesios atminties žmonės užpildė gatves, prekybos centrus ir TV interviu eterį aimanomis dėl „painiavos“. Kurios vietos dviejose kainose jūs nesuprantate? Kainos užrašytos dviem valiutomis, reklamos irgi viską skelbia dviem valiutomis, skaičiuoklės ant kiekvieno kampo, išsikeisti pinigus yra daugybė nemokamų variantų (šiaip jau nesuprantama, kodėl paprasčiausiai nepasidėjus grynų į banko sąskaitą; žinoma, yra genialus paaiškinimas „seni žmonės nepasitiki bankais“, čia panašu, lyg sakytume „aš netikiu šviesoforais“ arba „nepasitikiu rinkimais – jie yra tik akių dūmimas“). Kas neaišku?
Jei žmogus pažįsta ir atmintinai moka septynias savaitės dienas ir yra girdėjęs apie dvylika metų mėnesių (nebūtinai iš eilės) ir zodiako ženklų, jis turėtų be vargo suprasti lito keitimą į eurus, tačiau čia tik mano toks įsivaizdavimas.
Tai buvo tie patys žmonės, kuriems du kartus per metus būdavo labai sunku kaitalioti žiemos ir vasaros laiką, ir kuriems nuo to keitimo buvo didelių nepatogumų: tai vaikus negali pažadinti mokyklon, tai pilnatis vėluoja.
Lito keitimas dar sykį parodė, kaip gerai mes galime susitvarkyti Lietuvoje. Parodė ir tai, kaip visada bus žmonių, kuriems, nors tu galvą į sieną daužyk, visada bus kažkas negerai ir nesuprantama. Aš labai tikiuosi, kad ateis ruduo, grybų sezonas, jie išeis miškan ir niekada nebegrįš, nes nuo šitos kvailybės nebelaiko nervai. O mes, likusieji, galėsime pasidžiaugti nepriekaištingai įvesta nauja valiuta, nes tai buvo dar viena didelė šalies sėkmė.
