Šis pavadinimas iš tikro nuteikė nemaloniai realybei – kaltinimų Lietuvai lavinai, kurią stūmė taip pat ir pats J.Haszczynskis. Priminsiu, kad 2013-ųjų antrąjį pusmetį Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungoje ir Lenkijos spauda tuomet buvo lyg ir apsiraminusi. Gaila, tik laikinai.
Neatsakydamas tuo pačiu, „Brolių lenkų“ straipsnyje pasiūliau draugystės tostą: susitikti su Lenkijos ambasadoriumi, Lietuvos lenkų lyderiais, Lietuvos lenkų ir Lenkijos spaudos atstovais ir išsikalbėti apie mūsų tarpusavio santykių problemas.
Praėjo metai. Deja, jokio išsikalbėjimo neįvyko, šiltų Lenkijos ir Lietuvos lenkų žodžių Lietuvai irgi neatsirado – tiek to, galima apsieiti ir be jų, – bet ir kaltinimų nesumažėjo! Taigi, kaip ir prieš metus judame ne santykių gerėjimo kryptimi. Čia J.Haszczynskis teisus.
Įdomiausia, kad esamų, berods 50 (!) kaltinimų Lietuvai fondas jau išnaudotas – naujų sunku ir besugalvoti, todėl vėl pradedamas sukti senųjų ratas. Štai šį rudenį lenkų frakcijos Seime seniūnė Rita Tamašūnienė, susitikusi su ESBO atstove taip kalbėjo: „Prieš kelias dienas LLRA frakcijos Seime nariai pateikė svarstyti naują Tautinių mažumų įstatymo projektą.
Pagrindiniai mūsų projekto akcentai yra šie: švietimo sistema, kuri dabar yra gana gera, tačiau siekiame, kad kiekvienas jaunas Lietuvos pilietis turėtų užtikrintą teisę mokytis savo gimtąja kalba“.
Negi R.Tamašūnienė nežino, kad Lietuva, ratifikavusi Europos tautinių mažumų konvenciją, užtikrino, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę mokytis savo mažumos kalbos, o vietovėse, kuriose tradiciškai gyvena tautinės mažumos, siekia joms garantuoti tinkamas sąlygas ir mokytis savo kalba, tačiau nepažeidžiant oficialios kalbos mokymosi.
Greičiausiai žino, bet pasakymas, kad Lietuvos lenkai tik sieks teisės mokytis gimtąja kalba suponuoja mintį, kad tos teisės dabar nėra. Argi tai ne Lietuvos šmeižimas? Gal ji net nežino, kad Lietuvoje 100 lenkų mokyklų, 50 vaikų darželių, lenkų universitetas?
Absurdiški ir kiti kaltinimai dėl pavardžių, dvigubų gatvių pavadinimų – ta pati konvencija tvirtai pagrindžia Lietuvos poziciją. Seimo narė ESBO atstovei tėškė ir seną kortą esą rinkimų slenkstis tautinių mažumų partijoms turėtų būti mažesnis. Čia galima būtų priminti, kad, pvz., Šalčininkų rajono taryboje iš 25 jos narių net 24 yra lenkai. Matyt ir vienas lietuvis jau yra per daug...
Priminsiu šia proga, kad rinkimų nuolaidos tautinių mažumų partijoms buvo panaikintos dar 1996 metais, nes Lietuvos sąlygomis vadinamoji pozityvi vienos tautos diskriminacija neišvengiamai virto kitos tautos neigiama diskriminacija. Juk lietuviai Vilniaus krašte irgi yra mažuma.
Lengvatiniu keliu patenkant į valdžią, tai būtų ne rinkimai, bet – atsarginė landa, nes Lietuvos sąlygomis pagrindinės tautinės mažumos sudaro šimtatūkstantines gyventojų grupes. Beje, Lietuvos-Lenkijos sutartis pabrėžia, kad tautinės mažumos kartu su kitais piliečiais turi lygią teisę (o ne dėl kokių nors nuolaidų) dalyvauti valstybės ir vietos valdyme. Čia galima būtų priminti ir Lenkijos teisinę bazę, kuri sutvarkyta taip, kad joks lietuvis nepakliūtų į Lenkijos Seimą, o Lietuvoje Lenkų rinkimų akcijai atstovaujama ir Vilniaus miesto taryboje, ir šalies Seime, ir net Europarlamente.
Lietuvos lenkų pragaro vaizdui sustiprinti R.Tamašūnienė dar pažymėjo, kad minėti reikalavimai, taigi ir teisė mokytis gimtąja kalba, nėra iš piršto laužti, nes kitose Europos Sąjungos šalyse jie jau seniai užtikrinti. Norėtųsi tuomet Seimo narės paklausti, kiek valstybinių mokyklų dėstomąja lenkų kalba yra Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur gyvena milijonai lenkų?
Tačiau vien Lietuvos lenkų pastangų aršioje kovoje su Lietuva, pasirodo, neužtenka. Į kovą įsijungia ir Lenkijos atstovai. Neseniai Lietuvos lenkiškojo interneto erdvę išvydo dar vienas buvusio Lenkijos europarlamentaro (dabar V.Tomaševskio patarėjo) Bogusławo Rogalskio straipsnis „Rykštės vietoje vainiko“(„Rózga zamiast wieńca“).
Pasirodo, kad šio patarėjo, be abejo, ir Lenkijos valdžios įniršį sukėlė žinia, kad Lietuvos Žmogaus teisių stebėjimo institutas „Žmogaus teisių šauklio“ nominaciją suteikė Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui.
Kodėl lenkai pasipiktino? Todėl, kad Lietuvoje esą diskriminuojamos tautinės mažumos, o jas saugančios tarptautinės konvencijos ir sutartys laužomos, dėl to kaltas ir ministras. Įrodymai? Jų nereikia, nes visi pasaulio lenkai, prigrūsti Lenkijos ir Lietuvos lenkų propagandos, tai žino ir be įrodymų…
Vis dėlto šiokius įrodymus B.Rogalskis bando pateikti. Pasigėrėkime jais. Lietuvos-Lenkijos sutartis lenkų mažumos atžvilgiu esą pavirto į negyvą popierių. Štai kas joje rašoma: „13 str. ...Asmenys, priklausantys lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje [taip pat ir lietuviai Lenkijoje]... turi teisę... laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį bei religinį tapatumą be jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis“. Anot B.Rogalskio, svarbiausia čia yra „be jokios diskriminacijos“.
Kokią išvadą daro patarėjas po šių nuostatų priminimo? Gana originalią: Lenkija, anot jo, susidorojo su šiomis užduotimis, nes pvz., Punsko savivaldybės rinkimuose užtikrintai laimėjo lietuviai (Punske jų 80 proc.). Betgi Šalčininkuose laimėjo tai lenkai, jų čia irgi 80 proc., taigi ir Lietuva puikiai susidorojo, bet patarėjas to „nepastebėjo“.
Punsko valsčiuje yra 30 lietuviškų kaimų pavadinimų lentelių. Lietuvoje mažumų kalbomis tokių nėra, todėl patarėjas daro išvadą, kad Lietuva nevykdo sutarties. Betgi sutartyje nieko neparašyta apie tokias lenteles!
Dar daugiau, tokie pavadinimai, sekant lenkišku Tautinių mažumų įstatymu bei šios srities tarptautine konvencija, gali būti tik tradiciniai, t.y. istoriškai pagrindžiami. Lietuvoje lenkiškos kilmės pavadinimų nėra, jie čia yra baltiški, todėl piktintis nei pagal lenkišką, nei tarptautinę teisę nėra pagrindo. B.Rogalskis teigia, kad Lietuvoje nepratęsus tautinių mažumų įstatymo, likviduota jų teisinė apsauga. Vėlgi nesąmonė, nes Lietuva vykdo tarptautinę tautinių mažumų konvenciją dar geriau nei Lenkija, nes ją ratifikavo be jokių papildomų išlygų, kai Lenkija jų prikabino net dvi. Taigi kitaip nei vaikiškais B.Rogalskio argumentų nepavadinsi. Deja, yra rimtesnių ir grėsmingesnių aktualijų. Lietuvos rusai, pritraukti į bendrą lenkų ir rusų rinkiminį aljansą su aiškiu lenkų dominavimu, greičiausiai turės perimti ir lenkų kovos su Lietuva metodus, pirmiausia, skundų rašymą dėl jų esą diskriminavimo. Europa į tokius lenkų skundus jau nekreipia dėmesio. Tačiau viešoje ervėje pasirodę Lietuvos rusų skundai, ypač jeigu jie skris tiesiai į Kremlių, gali sulaukti tragiškų pasekmių.
Kokių? Praeitų metų pabaigoje Putino pasirašytoje Rusijos karinėje doktrinoje sakoma, kad “Rusijos Federacija laiko teisėtu ginkluotojų pajėgų panaudojimą savo piliečių gynimui už Rusijos Federacijos ribų”.
Vadinasi, užteks Lietuvoje gyvenančiam Rusijos piliečiui pasiskųsti dėl diskriminacijos tautiniu pagrindu, kaip kad daro lenkai, ir čia pat už Nemuno esančios Rusijos pajėgos per senąjį, gal jau ir per naująjį Tilžės tiltą, o Šešupę kirstų ir suvis be tilto, galėtų įsiveržti ginti engiamų Rusijos piliečių. Tokių Lietuvoje nėra nė tūkstančio, bet juk čia svarbu ne skaičius.
Ar nori Lietuvos rusai, kartu ir lenkai antrojo Donbaso prie Baltijos? Kažin. Beje, jeigu Lietuvoje kokiu nors hipotetiniu atveju Rusijai pavyktų Lietuvą parklupdyti, nėra jokios garantijos, kad ji daryti tvarkos nepasuktų ir į Lenkiją, ten gyvena keli tūkstančiai jos piliečių. Tuomet jau kiltų europinio, o gal dar platesnio masto karas. Čia jau visai šiurpu.
