Taksi automobiliuose aš elgiuosi taip, it už vairo sėdėtų pats patikimiausias pasaulyje žmogus. Taksi aš sprendžiu įvairius klausimus, skambinu kam nors, suspėju susitarti dėl susitikimų, apsiverkusi ko nors atsiprašinėju, drebinu kojas, kai jaudinuosi, raukau antakius, kai vėluoju ir vis pamirštu, kad už vairo sėdi žmogus, kuris mane mato.
Vieną kartą važiavau ir visą kelią pasakojau savo vyrui kažkokią graudžią istoriją, kažką atviro apie gyvenimą ir prieš išlipant taksistas man pasakė: „Sėkmės kūryboje jums, Beata“. Aš pasijutau pagauta, demaskuota ir net – užklupta. Ėjau ir galvojau, ką aš ten pasakiau, gal nieko tokio, gal nieko negirdėjo, gal pamirš. Et, paikystė!..
Yra vienas taksistas, kurio labai nemėgstu, bet man atrodo, kad jis visą laiką piktybiškai sukinėjasi aplink mano namą ir kai tik man prisireikia kažkur važiuoti – 5 minutės ir jis štai čia. Kodėl jis man nepatinka? Jis visą laiką nori kalbėti. Tiksliau – nori labai daug apie mane sužinoti.
Labai daug klausinėja. Tai labai erzina. O kartą, kai buvau su sijonu, jis vis pasisukdavo į mane, sėdinčią ant galinės sėdynės ir su dideliu pasimėgavimu tyrinėjo mano kojas. Fui.
Vieną kartą užsibuvome bare su draugais, tai teko kviesti taksi paryčiais. Šeštadienio paryčiais išsikviesti taksi yra kaip laimėti loterijoje milijoną. Sužvarbom ir sušalom, atvažiavo automobilis. Šoktelėjau į vidų ir šįkart jau aš užpuoliau vairuotoją standartiniais klausimais:
- Daug darbo šiandien, ane?
- Koks skirtumas ar daug, ar ne, jūs klausiat bile tik paklaust. Man šešiasdešimt, o jums dvidešimt, nėra apie ką mums kalbėt, - atsakė jis tolygia nusivylusio žmogaus intonacija. Aš galvoju: „Ojėj, kaip įdomu!“. Bandau paklausti, kodėl jis taip mano, juk, nepaisant amžiaus, mes tikrai galime apie ką nors pakalbėti:
- Kam čia kalbėti, visi tik kalba ir kalba, nereikia kalbėti.
Jo pesimizmas buvo toks puikus ir toks ypatingas, kad net kėlė nuotaiką. Vėliau išsiaiškinau, kad jis yra užaugęs vaikų namuose, su savo vaikais nebendrauja, nes „ką ten su jais bendrauti“, darbas jį erzina ir jis tiesiog laukia, kada numirs. Bet jis tai sakė tokiu įtikinamu tonu, kad net nenorėjau jo gailėti. Ir šį taksi vairuotoją prisimenu iki šiol.
Į Lietuvą turistus kvaili straipsniai dažniausiai vilioja alum, krepšiniu ir gražiom merginom. Aš manau, kad geriausiai šalį reprezentuojantys žmonės ir yra taksistai.
Iš Tbilisio orouosto važiuoju taksi automobiliu. Taksistas man aprodo miestą – čia pas mus opera, čia teatras, čia pas mus seniausias pastatas, čia šiemet pastatyta galerija, o čia štai – Bušo gatvė. Vairuotojas skamba kaip puikiai išsilavinęs ir iškalbą turintis gidas. Parodo man kur ir parduotuvės „europietšikos“ ir, aprodęs visas ypatingiausias ir geriausias vietas, pasisuka į mane, mirkteli akį ir sako: „Tai kaip, ar priimsit mus į Europą?“
Paryčiai Maskvoje. Tas rytinis šaltukas krečia kūną, apmigęs protas nori greičiau įsirausti į patalą, o Maskva didelė ir beribė, kaip kosmosas. Taksi vairuotojas joje laksto it laisvasis atomas, nerasdamas nei kur pasukti, nei išsukti. Laimei, yra navigatorius.
Tik navigatorius valdomas balsu. O vairuotojas – imigrantas iš Kirgizijos. Jo rusų kalba labai savotiška, o gatvė, į kurią man reikia patekti, skamba taip: „Perevedenovskij pereulok“.
Taksi vairuotojas prisikiša navigatorių prie pat lūpų ir lėtai taria: „PE-DE-RE-DE-NOVS-KIJ PE-DE-U-LOK“. Programa negailestingu balsu išrėžia: „Lokacija nerasta“. Jis nepasiduoda. Susikiša navigatorių praktiškai į burną ir kartoja: „BE-RE-VE-NOVS-KIJ PE-NE-U-LOK“. Aš sudirgusi jam sakau: „Perevedenovskij pereulok“. Jis linkteli. Atrodo, supranta.
„PE-DE-RE-VE-NOVS-KI PE-DE-RU-LOK“. Programa, kurį laiką pasvarsčiusi, atrėžia: „Lokacija nerasta“. Aš giliai atsidūstu.
Kartą Vilniuje per kamščius lėkiau į polikliniką, nes buvo sušlubavusi sveikata. Bet jeigu poliklinikoje nespėji į tą paskirtą laiką, tai vėliau, belaukdamas kito, tau skirto laiko, gali ir visai numirti. Lekiam su taksi vairuotoju, labai skatinu jį judėti žvitriai, bet įsibrukam į kamštį. Kamštis ilgas ir beviltiškas. Aš jaudinuosi.
Visada, kai man kažkas būna negerai su sveikata, aš įsivaizduoju, kaip įeinu į kabinetą, man pasako diagnozę – vėžys ir tada bandau įsivaizduoti, ką aš veikiu toliau. Kaip keliu video į socialinį tinklą, prašydama aukoti pinigus mano gydymui arba kaip pasiduodu, atsisakau jo ir išdidžiai pasitinku savo gyvenimo galą.
Tai tuo metu aš važiavau su juo ir įsivaizdavau visą tą eigą. Na, pašėlusi vaizduotė, nieko nepadarysi. Kažkas sako – taip negalima, bet man jos sustabdyti irgi negalima, neįmanoma. Todėl tas puikus vairuotojas man buvo it siųstas apaštalas, šioje vaizduotę užklupusioje audroje.
Kalbėjom apie gyvenimą. Kažkaip ramiai, gražiai. Raminančiai. Neatsimenu ką, bet kažkokius labai svarbius dalykus. Ir net į polikliniką laiku spėjome. Aš jam ištiesiu pinigus ir noriu palikti dešimt litų arbatos, o jis taip piktai dėbteli į mane ir bruka man atgal. O aš sakau: „Bet mes taip gerai pašnekėjom.“ Jis rūsčiu žvilgsniu man taria: „Nevertinkit to pinigais“.
Kartais pagalvoju, kad jeigu mokėčiau vairuoti mašiną arba bent turėčiau tam gabumų, aš įsidarbinčiau taksi vairuotoja. Galėčiau stebėti jūsų visų gyvenimus dar iš arčiau. Ir tada be paliovos rašyti. Rašyti iki tol, kol pasibaigs mano šaka.
