O mūsų rytinį Vakarų pasaulio forpostą valdo, švelniai tariant, ne itin įgali kompanija, apsimentanti koalicija ir vienas kitą jau oficialiai tituolanti melagiais ir bailiais.
Bet, sušuksite jūs, štai garantas, tiksliau – garantė! Būtent kieta prezidentės D.Grybauskaitės ranka ir išmintinga galva garantuoja, jog melagių ir bailių šutvė, atmiešta vagimis ir Tėvynės išdavikais, ne tik nenuveda tos Tėvynės klystkeliais, bet ir veda teisingu keliu bei užtikrina, jog ji bus apginta nuo pikto priešo.
Tokį savo įvaizdį, žinoma, uoliai puoselėja ir pati garantė, kuri tą patį darė, pavyzdžiui, ir šiandien jos rūmuose surengtoje iškilmingoje spaudos konferencijoje, skirtoje pernai metų jos žygdarbiams ir būsimiems šių metų darbams.
Ši valdžia, sakė ji, apskritai, gink Dieve, geriau nedarytų ir nemėgintų pagaliau imtis kokių nors „reformų“ – ypač tų, kurios, pavyzdžiui, išrašytos 5 mln. kainavusiame Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šiukšliadėžės popiergalyje.
Įvedė eurą, pastatė suskystintų dujų terminalą, dar laidą į Vakarus nutiestų, skirtų pakankamai pinigų kariuomenei ir užtenka, gali sau pradrybsoti iki pat kadencijos pabaigos. Svarbiausia, kad pernelyg nevogtų. Štai ir visa prezidentės pozicija Vyriausybės atžvilgiu, kartu rodanti piliečiams, kad tik ji, prezidentė ir baltieji Prezidentūros rūmai yra vienintelis šalies švyturys ir bastionas.
Na, turbūt ji teisi – pirmiausia dėl valdančiųjų vyrų pajėgumų ir dėl baltųjų rūmų, kaip bastiono, vaidmens. Bet, po paraliais, kažkas vis dėlto neleidžia iki galo patikėti nei to bastiono tvirtumu, nei jo šeimininkės nuoširdumu.
O kas? Na, pavyzdžiui, prisiminimai, kokia dar visai neseniai buvo dabar karingumu trykštančios prezidentės pozicija tais klausimais, kuriais ji dabar daugiausiai kalba ir rodo savo ryžtą bei tvirtybę.
Štai, kad ir 2011 m. rugsėjo 13-osios naujienų agentūros BNS pranešimas: „Prezidentė D.Grybauskaitė antradienį pakartojo prieštaringai politikos apžvalgininkų įvertintą nuostatą, kad Lietuva neturi įsipareigojimo siekti skirti gynybai 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) siekiančią sumą.
"Turėčiau labai aiškiai suformuluoti apie kažkokius neva esančius tarptautinius įsipareigojimus. Niekur, jokiose sutartyse 2 proc. nėra", - Lietuvos radijui pareiškė prezidentė.
"Iš 28 šalių NATO narių tik penkios skiria 2 proc., Lietuva skiria apie 1 procentą. Taip, nėra daug. Bet esmė ne kiek, o kam, ir tų išlaidų kokybė", - teigė D.Grybauskaitė.
Ji svarstė, kad visuomenei sunku paaiškinti, jog gynybos finansavimas turi būti didinamas, tačiau kartu pabrėžė, kad net ir nupirkus ginkluotės už 1 mlrd. litų Lietuvos gynybinė galia žymiai nepadidėtų.
"Be jokios abejonės, turime labai atsargiai ir pamatuotai galvoti. Jeigu (gynybos finansavimą) pakelti iki 2 proc. šiandien, tai reikštų milijardą. Tai dvigubai daugiau, negu reikia pensijų atstatymui. Ir ką nupirktumėm už milijardą litų - truputį daugiau ir kelis tankus. Bet iš tikrųjų mūsų gynybiniai pajėgumai ir sistema ženkliai nuo to nepagerėtų", - kalbėjo šalies vadovė, kuri pagal Konstituciją yra vyriausioji šalies ginkluotųjų pajėgų vadė.
Prezidentė aiškino, kad Lietuva niekada negalės konkuruoti su didelėmis valstybėmis nei tankų, nei technologijų kiekiu net jei skirs gynybai 10 proc. nuo BVP.
Tai – tik vienas iš analogiškų prezidentės, tuomet atkakliai besipriešinusios gynybos finansavimo didinimui, pasisakymų šia tema.
Toliau. 2011 m. vasara: "Sankcijų plėtimas neturi prasmės, pasaulyje visos ekonominės sankcijos baigdavosi atvirkštine reakcija, jos niekur nepasiteisino, jokiame pasaulio taške". Tai – apie Europos Sąjungos ketinimus plėsti sankcijas Baltarusijos valdžios asmenų ratui ir galbūt taikytis į daugiau įmonių ir ekonomikos sektorius.
Jau tuomet buvo sunku suprasti, ar D.Grybauskaitė nepritaria tik vadinamosioms sektorinėms sankcijoms, ar sankcijoms apskritai. Tačiau dabar valstybės vadovės pozicija sankcijų politikos atžvilgiu lyg ir diametraliai priešinga, tačiau, atidžiau įsižiūrėjus, vis dar gana miglota. Štai ir šiandien ji, anksčiau agitavusi už partnerystę ir dialogą su Rusija, vėl kartojo, kad su teroristiniu Kremliumi – apskritai jokių kontaktų, tačiau čia pat ėmė išvedžioti, kad dėl sankcijų neturi kentėti rusų tauta, o tik pavieniai režimo asmenys.
Tai Lietuva pritaria, ar nepritaria toms į atskirus Rusijos ekonomikos sektorius nukreiptoms sankcijoms, kurių tikslas kaip tik ir yra jau nebe pavienių Kremliaus bonzų, o plačiųjų masių kišenės. Ak, sakote, tauta nekalta dėl to, kas vyksta? O tai kas kaltas? Ir ar ne pavojus būtent paprastų rusų kišenėms ir iš to kylantis pavojus režimui ir buvo tai, kas šį režimą tik ir paskatino trauktis Ukrainoje?
Bet tiek jau to, šie neatsakyti klausimai ir baltos dėmės – tik kelios iš daugelio, kurių apstu iš pirmo žvilgsnio aiškioje, ryžtingoje ir karingoje prezidentės politikoje ir retorikoje Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu.
Šiuo atveju svarbiausia, kuria D.Grybauskaite tikėti? Galbūt nei viena, nes tiek viena, tiek kita pozicija – tik taikymasis prie politinės konjunktūros ir vyraujančių visuomenės nuomonės bei žiniasklaidos tendencijų? Tad kokių garantijų galima tikėtis iš tokios garantės?
Sakysite, kad tokius kūliaversčius galima pateisinti būtent Ukrainos karu ir Rusijos režimo elgesiu bei transformacijomis? Bet ar tas pats Ukrainos karas ir Rusijos elgesys atskleidė ką nors kokybiškai ir esmės nauja apie didžiają mūsų kaimynę, ko nebuvo galima matyti anksčiau?
Bet labiausiai neramina ne tiek pirmosios mūsų ponios pozicijų kaita ir lankstumas, o tai, kad ji laiko save kažkuo panašiu į šventąją ir to net neslepia.
Juk buvo matyti, kad tradicinis žurnalistų klausimas apie tai, ar ji pati gailisi dėl kokių nors savo žingsnių praėjusiais metais ir įžiūri kokių nors savo pačios klaidų, D.Grybauskaitę net suerzino ir ji net mėgino iš jo piktai pasišaipyti. Tik po to, susivaldžiusi, išrėžė, jog klaidų niekuomet nedarė – ne tik pernai.
Taip atvirai savo absoliutų nepakantumą bet kokiai kritikai šalies vadovė demonstruoja retai – per šią, antrąją kadenciją, bene pirmą kartą.
Ir tai dar kartą primena, kad bene labiausiai baimintis reikia būtent tų žmonių, kurie įsitikinę savo neklystamumu, arba jokių savo klaidų nieku gyvu nenori pripažinti – ir tuo labiau, kuo aukštesniuose postuose jie sėdi.
Sakysite, na ir kas, tai – viso labo abkstrakčios filosofijos? Galbūt. Parodys konkretus gyvenimas ir ateitis. Panašu, ne itin tolima.
