Tiek teroristų atakos metu žuvęs žurnalo vadovas Stephane'as Charbonnier, tiek jo kolegos karikatūrininkai jau ne kartą buvo sulaukę grasinimų dėl savo piešinių, kritiškai vertinančių islamą ir radikalias jo apraiškas. Galiausiai grasinimai virto konkrečia ataka ir konkrečiu nužudytu žmonių skaičiumi.
Apie religinių fanatikų keliamą pavojų dažnai nenorima kalbėti, bijant peržengti politinio korektiškumo ribas ir pripažinti, jog pastaruoju metu būtent islamo radikalai tampa didžiausia grėsme laisvajam pasauliui, gerbiančiam ir saugančiam žmogaus teises.
Nuosaikiųjų baimė garsiai įvardinti problemas iškelia į viršų agresyviai atakuojančius radikalus. Ne viena Europos valstybė jau dabar stebi kraštutinių dešiniųjų populiarumo kilimą, kurį iš dalies lėmė ir tyla, su kuria buvo sutiktas vis gilesnis religinių fanatikų skverbimasis į Vakarus, nesistengiant tapti visuomenės dalimi.
Kol „Charlie Hebdo“ taip pat dažnai pajuokti kraštutiniai dešinieji (Prancūzijos Nacionalinio fronto vadovė Marine Le Pen tiesiog spinduliavo neapykanta S.Charbonnier) renka lengvus politinius taškus, tokie Europos lyderiai kaip Angela Merkel tik tyliai numykia, jog „multikultūralizmo projektas nepasiekė įsivaizduotos sėkmės“.
Tam, kad Europa nubustų, reikėjo „Islamo valstybės“, kuriamos Vakaruose augusių, tačiau tik dar radikalesnes islamo idėjas puoselėjusių teroristų. Staiga prie JAV karinės pagalbos Irakui ir jame atsilaikyti besistengiantiems kurdams ėmė jungtis ir Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė bei kitos musulmonų integracijos problemas nutylėjusios valstybės.
Žudynių tragizmą nuslopinti gali tik viena – išmoktos pamokos. Tiesa, demonstruoti jas laikas ne tik snaudusiai ir pamatines liberalios demokratijos vertybes ginti pamiršusiai Europai, bet ir nuosaikiajai ir pasaulietiškai musulmonų bendruomenei.
Skandalingąja pranašo Mahometo karikatūra išgarsėjęs danų karikatūristas Kurtas Westergaardas pakvietė būtent nuosaikią ir taikią musulmonų dalį viešai pasmerkti šį išpuolį. Vargu, ar sulauksime daugiau nei kuklių užuojautų, mat plačiame ir daugiasluoksniame islamo pasaulyje demokratijos gynėjų balsas silpnas ir lengvai užsmaugiamas vietinių.
Drąsos bandyti keisti padėtį turi tik laisvės gynėjai – amerikiečiai ir pirmasis islamo radikalų atmušimo bastionas – kovingieji izraeliečiai. JAV bandymai kurti demokratinę Irako valstybę dažnai atsimušdavo į gentinius nesutarimus ar asmenines lyderių ambicijas, o Izraeliui tenka pirmiausia rūpintis pačios valstybės išlikimu.
Musulmonų pasaulis yra smarkiai atsilikęs žmogaus teisių ir laisvių srityje, tačiau baimė įžeisti religinius jausmus dažnai neleidžia abejoti ir moraliniais tokių bendruomenių pagrindais. Vakarai dažnai užmerkia akis prieš žmogaus teisių pažeidimus Saudo Arabijoje ar kitose valstybėse sąjungininkėse, bandydami išlaikyti bent jau galios pusiausvyra chaotiškuose regionuose.
Mes vis dar šiurpstame iš baimės nuo minties, kad galime ginti demokratiją ir jos vertybes kitose valstybėse, aiškindami, jog kiekviena valstybė pati privalo spręsti savo problemas. Nuosaikumas ir mindžikavimas jau kainavo šimtus tūkstančių gyvybių Sirijoje, kur aveles buvo patikėta ganyti Rusijos draugui, sovietinius ginklus superkančiam vilkui Basharui al-Assadui.
Norėčiau tikėti, kad „Charlie Hebdo“ redakcijos ataka privers europiečius garsiai pripažinti, kad Alachą garbinančiųjų teisės yra tokios pačios, kaip ir jį kritikuojančių. Dar daugiau. Pats metas pripažinti, kad religinis fanatizmas ir Dievo vardu besidangstantys moralės kariai yra pavojingi.
Kritikuoti galima ne tik islamo radikalus, bet ir visas religijas, bandančias primesti savo dogmas, prisidengus tariamu religinės moralės pranašumu, pranašišku šventumu ar tiesiog tikrosios tiesos žinojimu. Pagarba kito tikėjimui ir įsitikinimams turi baigtis, kai imama grasinti galimybei netikėti ir argumentuotai kritikuoti.
Manipuliacijos religinių jausmų įžeidimu ar saviraiškos laisve neturėtų peržengti žodžio laisvės ribų. S.Charbonnier savo interviu lrytas.lt metu aiškiai apibrėžė: „Juokauti yra žmogaus teisė. Žudyti – ne“. Žinoma, dabar tam pritars visi Vakarų lyderiai, kurie sudėję rankas stebėjo ir vis dar stebi islamo radikalų kilimui, grasinimams JAV, Izraeliui ir visam laisvajam pasauliui.
Nebijokime ištarti – žodžio laisvė yra didesnė už Alachą, kurio vardu dangstosi teroristų ordos. Ji didesnė už bet kurią religiją, užtikrindama abejonės, kritikos ir kūrybos laisvę. Ginti ją reikia taip drąsiai ir nuosekliai kaip tai darė S.Charbonnier ir jo kolegos, nusilenkdavę prieš argumentus, bet ne grasinimus.
