Nes žino, kad jiems negresia rankų ir kojų amputacijos kirviu, nei viešas nuplakimas rykštėmis ar toks pat viešas pakarimas. Ak taip, ir niekas jiems galvos nepjaus. Mat jiems demokratija suteikia teisę nebaudžiamam skleisti neapykantos idėjas. Ir visada atsiras „protingi“ užtarėjai, pasiruošę mirti už kito nuomonę. Tą pačią, už kurią žudo šiuo atveju musulmonų fanatikai Paryžiuje.
Bet pradžioje apie šio komentaro antraštę. Ji nespekuliatyvi. Nes save laikantys musulmonais „prancūzai“, „olandai“ tikrai žudo savo žurnalistus. Arba degina jų redakcijas. Kaip atsitiko, kad kai kurie šių ir kitų ES šalių islamą išpažįstantys piliečiai tiek nepakantūs laisvam žodžiui, kad pasiruošę, blogiausiu atveju, žudyti? Atsakymas peršasi pats: vakarietiškai suprantamas kultūrinis politkorektiškumas.
Vardan kurio užsimerkiama prieš akis badančią nepagarbą demokratinės Vakarų civilizacijos kertiniams principams. Švedijoje, pavyzdžiui, Švedijos socialdemokratinės koalicinės vyriausybės partneriai Žalieji vyriausybėje būsto ir miestų vystymosi ministru paskyrė radikalų musulmoną Mehmet Kaplan. Jis praeitą vasarą skandalingai prilygino musulmonų fanatikų ISIS organizaciją su švedų savanoriais kovojusiais 1939 metais Suomijoje prieš sovietus už suomių laisvę. Kodėl jis vis dar ministras socialdemokratų vadovaujamoje vyriausybėje? Nes jo pašalinimas nebūtų politiškai korektiškas.
Iš tos pačios politkorektiškumo operos: ES universitetuose fanatikai musulmonai reikalauja atskirti auditorijoje vyrus nuo moterų arba bent nugrūsti studentes į galą ir su tuo... sutinkama. Bent pradžioje. Kai kurie musulmonai ar afrikiečių studentai Stockholmo universitete užpila kaltinamais rasizmu dėstytojus nepanorėjusius įvertinti aukštais balais jų vargingų darbų. Dėstytojai, žinoma, bijo būti išvadintais rasistais.
Pradinėse mokyklose kai kuriuose musulmonų gyvenamuosiuose rajonuose vaikai net nesusitinka su etniniais šalies vaikais. O patekęs toks į tokią klasę greitai pradeda kalbėti netaisyklingai. Policija ES miestuose bijo patruliuoti musulmonų kvartaluose. Toleruojamos musulmonų demonstracijos kviečiančios žudyti žydus. Vokietijoje organizuojamos vietinės šaria, tai yra inkvizicijos tipo policijos. Reikalaujama pripažinti neva islamiškas „garbės“ žudymų tradicijas, kai žudomos nuosavos dukros „pažeidusios šeimos garbę“.
Reikalaujama pripažinti moterų genitalijų barbarišką žalojimą. Ne vienoje ES mečetėje mokoma nekęsti Europos ir jos vertybių. Beje, pažvelkime kiek į Europos istoriją. Kai Europoje dar gyveno kelioliką milijonų žydų, nebuvo atvejų, kai jėga, smurtu ar kitaip buvo bandoma primesti savo tikėjimą bei religines taisykles ne žydams. Nes judaizmas nėra mesianistinė religija.
Paradoksas, tačiau, kai iš pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kilusi garbinga tolerancijos samprata fanatikų rankose tapo ginklu nukreiptu į pačią Vakarų civilizacijos širdį.
Apsisaugoti nuo pasitaikančių vienkartinių fanatizmo apraiškų neįmanoma. Bet kai tūkstančiais gimusių švietėjiškoje Europoje vaikinų ir merginų tampa žiauriausiais fanatikų armados ISIS nariais, tai jau diagnozė. Ji rodo, kad kažkur buvo labai ir labai suklysta. Taip, tiesa, kad dalis musulmonų jaunimo, susidūrusio su ISIS tikrove, bando grįžti namo.
Bet tokius „dezertyrus“ , apie vieną šimtą, prieš kelis mėnesius ISIS išžudė. Tačiau šis faktas, regis, nestabdo neva islamiškų tiesų prisiklausiusių jaunuolių. Nesigilinsiu į islamo, kaip religijos ypatumus, leidžiančius taip žiauriai manipuliuoti žmonių sąmonėmis, versti juos monstrais. Tai ne šio komentaro tema.
Bandymas paaiškinti dalies musulmonų Europoje elgesį kraštutinių kairiųjų ideologija neturi prasmės. Darbo klasės, socialinio teisingumo, ekonominės lygybės dėsniai čia kaip ir negalioja. Bedarbiai krikščionis Europoje nežudo žurnalistų, nedegina redakcijų, masiškai nedegina automobilių, neskatina savižudžių ar savižudybės filosofijos. Jie naudojasi demokratinės valstybės garantuojamomis protesto formomis. Na, o kur matėte, kad ES šalių musulmonai masiškai išeitų į gatves protestuoti prieš islamistinį fanatizmą, žudynes Sirijoje ir Irake, prieš ISIS žudikus?
Taip, suprantama, kad niekada nepatyrusiems demokratijos, nemačiusiems lygių vyrų ir moterų santykių imigrantams iš islamo šalių patekimas į demokratiją tikriausiai sukelia siaubą. Juk griūva visos identitetą formuojančios prielaidos, kaip antai religinės normos, tradicijos, įprasti stereotipai, tarpusavio santykių taisyklės ir vaidmenys, elgesio ir net stalo etiketas. Dažnai pasireiškia atvirkštinė reakcija, didybės manija ir panieka juos į glėbį priėmusiems šeimininkams.
Todėl nenuostabu, kad imigrantai buriasi į sau artimas bendruomenes. Jose jie jaučiasi saugiai. Bet tokia saugumo kaina yra menka integracija į visuomenę už konservatyvios bendruomenės ribų. O faktas, kad Europoje gyvena 44 milijonai musulmonų, ES – 19 milijonų (2010 m. Pew Forum), galimai musulmonų fundamentalistams sustiprina galios bei įtakos jausmą. Bet, manau, kultūros antropologai bei sociologai tikrai neginčys fakto, kad kultūra įtakotas vertybes sunku keisti, juolab jų atsikratyti.
Pavyzdžiui, JAV dienraštis Washington Post taip pat remdamasis Pew Forum tyrimo centru teigia, esą net 38 procentai musulmonų tame tarpe ir Europoje pasisako už šariato įvedimą. Tiesa, nebūtinai visiems. Kai kas sutinka, kad jis būtų taikomas tik musulmonams. Tuo pat net 88 procentai musulmonų egiptiečių ir 62 procentai musulmonų pakistaniečių pasisako už mirties bausmę. Tai štai iš musulmonų šalių atvykę imigrantai susiduria kaktomuša su Vakarų vertybėmis. Čia jokiais būdais negalima generalizuoti. Tokias nuotaikas turi apskritai nemažai išeivių iš diktatūrų nesvarbų tų diktatūrų politinės, etninės ar religinės prigimties.
Politkorektiškumas. Tai, sakyčiau, baimė kelti naujai atvykusiam reikalavimą gerbti vietos įstatymus, gerbti demokratines žmonių tarpusavio bendravimo normas. Tai baimė tiesiai šviesiai reikalauti imigrantų dalyvauti specialiai tam skirtose vienerių metų švietimo bei kalbos mokymosi programose, kuriose dalyvavimas visai šeimai būtinas bei pririštas prie socialinių išmokų kaip sąlyga. Jeigu imigrantai kilę iš religinėmis normomis besivadovaujančių diktatūrų, žmonos ir jų vyrai turi būti mokomi atskirai.
Bet tokios priverstinės švietimo politikos bijoma. Mat, dažnai dėl savo šalies imperialistinės patirties, iš sąžinės graužimo ypač kairiųjų politikai tokius reikalavimus tapatina su rasizmu. Šis pastebėjimas remiasi pokarinės Europos imigrantų integracijos į demokratines visuomenės politikos patirtimi. Pavyzdžiui, socialinės išmokos šeimai buvo dešimtmečiais mokomos tik musulmonų šeimos galvoms – vyrams. Taip efektyviai užkertant kelią moterims ir tuo pat mažamečiams vaikams susipažinti su visuomene ir jos ypatumais.
Rezultatas akivaizdus. Vienu žodžiu, iš pagarbos moterį už nuosavybę laikančiai kultūrai vietiniai politikai tą siaubingą kultūrą remia. Tas pat dešimtmečiais vyko su nusikaltimų statistika, kai buvo slepiama tikra nusikaltėlių kilmė ir jų nusikaltimų mąstai. Sociologai jau keleri meta perspėja dėl tokios aklos tolerancijos imigrantų antidemokratiškai subkultūrai. Tačiau tik pastaraisiais metais pradedama vis drąsiau įvardinti rimtas problemas tikru vardu.
Ir ne todėl, kad staiga politinis ir kultūrinis elitas Europoje atsikvošėjo, o todėl, kad dešinieji ekstremistai sureagavo pirmieji. Ir sureagavo taip, kad pagaugai bėga per to elito nugaras vien pamačius antieuropietiško, antidemokratiško dešiniojo radikalizmo plitimo greitį. Todėl bandoma, lyg koks britų premjeras D. Cameroonas kartoti dešiniųjų ekstremistų žargoną. Tai kaip dabar elgsis tas politinis ES elitas, kai su dešiniųjų ekstremistų parama Vokietijoje plinta daugiatūkstantinės antimusulmoniškos demonstracijos? Kai Švedijoje deginamos mečetės?
Nekėlimas reikalavimų atvykusiems iš teokratijų, diktatūrų, gerbti Vakarų demokratijos principus, yra skausmingai klaidinga politika. Tačiau jokiais būdais nekviečiu paversti šiuo atveju musulmonus monstrais. Atvirkščiai. Mes turime nuosekliai laikytis Vakarų demokratinės kultūros principų. Tuo pat jie niekaip netrukdo tuos principus protingai griežtai teigti bei ginti. Iš šios pozicijos ir turima formuoti imigrantų integracijos iš visokio plauko diktatūrų, korumpuotų visuomenių į mūsų demokratines visuomenes politiką.
Tik taip mes padėsime ir jiems, ir sau kurti bendruomenę, kurioje už laisvą, kritišką žodį niekam nereikės bijoti būti nušautam.
Tuo pat, nuoširdi užuojauta žuvusiems už laisvą žodį prancūzų kolegoms.
