Šalies vadovės norą pasidalyti mintimis su visuomene reikėtų vertinti teigiamai jau vien todėl, kad jai labiau būdinga nekomentuoti savo sprendimų.
Tačiau prezidentės mintys jokiu nauju politiniu įvykiu netapo. Ji tik pakartojo jau ne kartą ir premjero A.Butkevičiaus, ir kitų valdančiosios koalicijos politikų išvardytus Lietuvos laimėjimus 2014 metais – pasidžiaugė energetinį saugumą stiprinančiais projektais, gynybos biudžeto padidinimu, sumažintų pensijų kompensavimu.
Žvelgdama į prasidėjusius metus D.Grybauskaitė taip pat tiktai vardijo šalies laukiančius iššūkius, kurie seniai žinomi bent kiek labiau išsilavinusiam piliečiui: priminė išorines grėsmes dėl viso pasaulio stabilumą pakertančios Rusijos agresijos Ukrainoje, islamo ekstremizmo pavojų, labai lėtą euro zonos šalių ekonominį augimą, kaimynų ūkių smukimą į duobę.
Nauja buvo greičiau tai, ko prezidentė nepasakė. Šį kartą jos retorika kalbant apie tarptautines grėsmes ir pirmiausia apie Rusijos veiksmus buvo kiek atsargesnė, ji išvengė kategoriškų šios šalies politikos apibūdinimų, nors ir konstatavo, kad padėtis Ukrainoje negerėja, tad nėra jokio pagrindo kalbėti apie Europos Sąjungos sankcijų atšaukimą ar dialogą su Maskva.
Kita vertus, šalies vadovė neakcentavo, kad minėtas sankcijas reikėtų griežtinti, ir tepasakė, jog jos veikia, o jų efektyvumas geriausiai atsiskleis po kurio laiko.
Pabrėžusi, kad svarbu stiprinti šalies gynybą, ji vis dėlto jau nepuolė gąsdinti Lietuvos žmonių Rusijos tiesioginės agresijos grėsme, neminėjo jokių žaliųjų žmogeliukų pavojaus Baltijos šalims.
Nors sušvelninusi retoriką tarptautinės politikos klausimais, prezidentė neišsakė ir kokių nors naujų idėjų.
Pagrindinė mintis buvo: 2015 metais Lietuva tęs tik tai, ką darė 2014-aisiais.
Ar tai tenkina geresnio gyvenimo laukiančius, bet nerimaujančius, kad gali ateiti ir blogesni laikai, Lietuvos žmones?
Ekspertai ne vienus metus kalba, kad Lietuvai seniai būtinos socialinio draudimo, darbo rinkos, sveikatos apsaugos, švietimo sistemų reformos.
Didžiulį pavojų šaliai kelia gyventojų skaičiaus mažėjimas dėl emigracijos ir menko gimstamumo, visuomenės senėjimas.
Kaip galima atremti šias grėsmes, prezidentė nepasakė nė žodžio, bet neslėpė, kad jokio proveržio iš šios Vyriausybės negalima tikėtis.
Vienintelis konkretus šalies vadovės paminėtas socialinis projektas – ji tik pareiškė pritarianti valdžios planams nuo šių metų vidurio didinti minimalią mėnesinę algą 25 eurais.
Čia pat tiesiai paklausta, ar iš Vyriausybės galima artimiausiais metais laukti kokių nors pertvarkų, D.Grybauskaitė išrėžė: „Reformų nesitikiu ir nelinkiu todėl, kad, deja, visų pasiūlymų, kuriuos girdžiu, nepavadinčiau reformų pasiūlymais.“
Davusi tokį skaudų sprigtą socialdemokratų lyderiui premjerui A.Butkevičiui, šalies vadovė vis dėlto palinkėjo Vyriausybei dirbti iki kadencijos pabaigos.
Galima daryti išvadą, jog tokie prezidentės viražai atspindi jos nepakitusį skeptišką požiūrį į valdančiąją koaliciją ir pirmiausia – į „darbiečius“ bei „tvarkiečius“.
Beje, tai rodė ir jos atsakymai į klausimus apie šių partijų atstovų mėginimus išsisukti nuo teisinės atsakomybės už neskaidrią veiklą siūlant Seimo pritarimo nesulaukusias įstatymų pataisas.
Tačiau negalima nepastebėti, kad netgi kalbėdama apie seniai į jos nemalonę patekusius „darbiečius“ D.Grybauskaitė šįsyk neužsiminė, jog šią partiją reikėtų šalinti iš valdančiosios koalicijos.
Kaip minėta, aiškiai leista suprasti, kad, nepaisant viešo koalicijos partnerių apsišaudymo piktomis replikomis, ši Vyriausybė gali ir turi tęsti darbą iki kitų Seimo rinkimų.
Vadinasi, nors ir suniekintas kaip nesugebantis atlikti jokių reformų A.Butkevičius, kilus politinei priešpriešai, greičiausiai sulauktų šalies vadovės paramos.
Regis, prezidentė netgi linkusi kiek glaistyti aštresnius jos santykių su Seimu kampus. Taip būtų galima vertinti pareiškimą, kad „kišeniniu“ laikomas D.Grybauskaitės statytinis generalinis prokuroras D.Valys, kurio galvos pernai atkakliai reikalavo Seimo dauguma, nepateisino lūkesčių ir pavasarį nebus siūlomas kitai kadencijai.
Panašiai prezidentė apibūdino ir jos pasirinktą, bet jau nurašytą Valstybės saugumo departamento vadovą G.Griną.
Vadinasi, galima konstatuoti, kad skirdama šiuos aukštus pareigūnus šalies vadovė nepasirodė itin toliaregiška.
Tačiau D.Grybauskaitė, kaip visuomet, nepripažino, kad pati daro kokių nors klaidų.
Taigi jos ištikimiems gerbėjams toliau teliko manyti, kad dėl visų šalies politinio gyvenimo blogybių kaltos valdančiosios partijos ar dar kas nors.
Tik ar tai įtikino kritiškiau mąstančius piliečius? Tuos, kurie iš prezidentės tikisi tikros politinės lyderystės, skatinančios naujas idėjas ir geresnį gyvenimą kuriančias permainas.
