Rizikuoju, kad daugelis kolegų mane pasmerks. Tragedijos akivaizdoje reikia solidarumo. Tam tikra prasme aš solidari, nes besąlygiškai smerkiu žmonių žudymą. Gerbiu karikatūrininkus už jų drąsą. Jie tikėjo, kad galima šaipytis iš absoliučiai visko. Vaizduoti tualetinio popieriaus ritinėlį, ant kurio užrašyta „Koranas“, „Biblija“ ir „Tora“. Jie leido sau šventraščiais nusišluostyti užpakalį, nes tai, kas ten surašyta, atrodė dėmesio neverti žodžiai.
Labai norisi šią istoriją sudėlioti į lentynėles. Pabrėžti, kad vieni kalti, kiti – aukos. Tačiau musulmonų gerbiamo pranašo užpakalio vaizdavimas nėra jokia žodžio laisvė. Karikatūra dar nieko neužmušė? Tai nėra tiesa. Tyčiotis iš kito žmogaus tikėjimo yra informacinis terorizmas.
Jums atrodo, kas čia tokio, jei šaipomasi iš Mahometo? Kas čia tokio, jei pelenais drabstomas Buda? Kas čia įžeidžiamo, jei kažkoks menininkas myžaluose sukuria Kristaus atvaizdą ar per spektaklį mėto į jį dirbtinius šūdus? O kaip pats jaustumėtės, jei kas nors jūsų motiną išvadintų kekše ar vaikus – p...derastais?
Kai mąstymo laisvė tokia absoliuti, nėra ko stebėtis, kad išlenda islamo kovotoju save vadinantis pamišėlis su putomis lūpų kampučiuose. Erzinti nestabilios psichikos žmones nėra nei juokinga, nei protinga. Eidami gatve ir sutikę agresyvios išvaizdos pilietį mes nepuolame juoktis ir garsiai sakyti: „Ė, biče, atrodai kaip sėdėjęs.“ Jaučiame, kad toks papokštavimas gali baigtis tunelyje su šviesa jo gale.
Religinis fanatikas nuo savivertę ginančio „zeko“ skiriasi tik tuo, kad savo esybę suvokia kaip neatskiriamą nuo tam tikros religijos. Šventieji simboliai jam atrodo jo nuosavybė ir tą nuosavybę jis gina ragais ir nagais. Tai yra „jo“ religija. O tie, kurie jam nepritaria, yra religijos priešai.
Dabar rašytojas Salmanas Rushdie atvirai skatina prancūzus rodyti nepagarbą religijoms. Tai didžiulė klaida, nes religinių fanatikų skaičius yra susijęs su besityčiojančių iš religijų skaičiumi. Religinėse bendruomenėse visada yra nesubrendėlių, kurie piktinasi, kad jų bendraminčiai nepastato į vietą manančių kitaip. Kai pyktis jiems visiškai sujaukia protą, jie palieka nuosaikias tikinčiųjų bendruomenes ir eina ieškoti kitų fanatikų.
Gerai žinau tą jausmą, kai norisi (gal tai žurnalistinis instinktas) klausimais prie sienos priremti kuria nors religija aklai tikintį žmogų. Buvo metas, kai sutikusi kataliką aiškindavau jam, kad Dievas nėra asmuo, nes budistai sako, jog nėra jokio atskiro „aš“. Tada eidavau medituoti pas budistus ir būtinai kamantinėdavau, kodėl jiems atrodo, kad meditacinė praktika veda į nušvitimą – o gal geriau tikėti Kristumi?
Sekmadieniais užsukdavau pas vaišnavus pagiedoti Harės Krišnos mantros, užvalgyti prasado ir per paskaitą užduoti kokio nors provokacinio klausimo. Kažkada klausdama užsiminiau apie šunį – nieko blogo nenorėdama, nes juk dzenbudizmas kelia klausimą, ar šuo turi Budos prigimtį. Tačiau vaišnavai suprato, kad taip Dievą lyginu su šunimi. Nieko nesakė, bet jaučiau, jog pyksta, ir net labai. Vėliau viena moteris priėjo prie manęs ir ant kaklo uždėjo gėlių girliandą – gal tai reiškė, jog man atleista.
Tada atrodė, kad taip elgtis teisinga. Logika tokia: jei žmogus nesugeba atsakyti į mano klausimus, vadinasi, jis neteisus. O jei jis yra neteisus ir išpažįsta krikščionybę, budizmą ar krišnaizmą, vadinasi, su šiomis dvasinėmis praktikomis kažkas negerai. Tokie mano eksperimentai truko tol, kol suvokiau, jog su manim pačia kažkas negerai, nes aš ant jų pykstu. Man vaidenasi, kad stengdamiesi mane įtikinti savo tiesa, jie varžo mano laisvę.
Kai tai suvokiau, mano pasaulis stebuklingai pasikeitė. Dabar, kai sutinku krikščionį, sutinku su juo, kad Kristus yra vienintelis Dievo sūnus. Kai išgirstu su būgneliais ir skambalėliais Vilniaus miesto gatvėmis vaikščiojančius vaišnavus, linkteliu jiems: „Harė Krišna“. Kartu su budistais lenkiuosi Budai. Įdomiausia – to niekaip nepaaiškinsiu – nebesutinku fanatiškai nusiteikusių žmonių.
Gal klystu, gal kada nors islamo kovotojas ištaškys man smegenis. Tačiau Paryžiaus žudynių istorijos neturėtume supaprastinti. Visi šios istorijos dalyviai yra klaidingo mąstymo aukos. Vieni tikėjo, kad žodžio laisvė yra svarbiau už Alachą, kiti tikėjo, kad klaidatikio gyvybė gali būti auka Dievui. Lai atleidžia jiems Viešpats, nes jie nežinojo, ką daro.
