Į tokias kalbas nekreipiau didelio dėmesio, nes man tie skaičiai tikrai nėra patys svarbiausi. Įpratau gyventi kultūroje, kurioje religija įkyriai nesikiša į pasauliečių gyvenimą, tikėjimas privatus dalykas, todėl ir nesuku sau galvos, kiek po dešimtmečio bus musulmonų, budistų ar krikščionių, nesvarbu man ir kiek bus gėjų, kiek juodaodžių ir baltaodžių.
Kai tas jaunuolis įkyriai tos temos nepaleido kokią valandą, vis dar papildydamas grasinimais, kad netrukus iš Afganistano į Tadžikistaną sugrįš islamo kovotojai ir parodys netikriems musulmonams, kaip Alachą reikia mylėti, vis dar tolerantiškai linksėjau galva ir kartojau, jog man svarbiausia, kad tas mokymas nepasibaigtų žmonių skerdynėmis.
Tačiau tada pagalvojau: o ką jis panorės man parodyti, kai štai tokių islamistų pasaulyje tikrai bus didžioji dauguma? Juk jis tikrai norės man kažką parodyti, net jeigu ir nenorėčiau to matyti bei žinoti. O juk visos štai tokių radikalų žinios ir mokymai paprastai ne iš knygų atlekia, o pliūpsniais iš „Kalašnikovo“ automato vamzdžio.
Teisingai vienas iš Irako kilęs protingas ir įtakingas musulmonas pasakė, kad yra žmonių, kurie visą gyvenimą skaito daug ir įvairių knygų, o yra, kurie visą gyvenimą varto vieną ir tą pačią. Kaip su tokiais reikia bendrauti, kai jis braunasi į tavo kultūros gyvenimo sritį ir dar aršiai aiškina, kas manęs laukia po dešimties metų?
Beje, daug metų keliaudamas po Vidurio Azijos kraštus, į kuriuos šiuo metu labai aktyviai, remiant radikaliems imamams, braunasi Islamo valstybės kovotojai, štai tokių islamistų sutikau gal tik du. Vienas jų Kazachstano miestelyje pasisodino savo namuose ir privertė iškęsti kelių valandų sofistinės šizofrenijos minčių kratinį apie Vatikano, Vakarų šalių ir dar kažkieno sąmokslą užgrobiant pasaulį. Vakariečių geranoriškas linksėjimas, tolerancija ir kiti dalykai tėra kaukė, po kuria slepiasi šėtonas. Įsiterpti ir diskutuoti jis neleido, nes tuojau pat apšaukdavo nieko neišmanančiu kvailiu.
Tačiau Tadžikistane vėlai vakare ir net naktimis važiuojant iš vienos vietos į kitą lankėmės ir kitokių musulmonų namuose. Tai šiitai izmailitai, kurie juokiasi iš radikalių sunitų, mėgstančių saulei tekant garsiai šūkauti minaretuose. Izmailitai laikosi nuomonės, kad jie turi keistis kartu su pasauliu ir todėl nėra agresyvūs, o meldžiasi dažniausiai tyliai ir privačiai savo ar giminaičių namuose.
Tačiau pasaulis po kruvinų išpuolių Prancūzijoje staiga ėmė ir pasikeitė. Dabar savo vertybes turime ginti neišeidami iš namų. Ir čia neturime teisės klysti, vertindami visą islamiškąjį pasaulį. Kiekvienas Paryžiaus gyventojas tikriausiai parodytų kelis musulmonus, kurie turi gerą išsilavinimą, dirba ir tyliai meldžiasi. Štai ir vienas policininkas, žuvęs per satyrinio savaitraščio redakcijos ataką, buvo musulmonas.
Laukia arši kultūrinių vertybių kova su radikaliais islamistais, todėl mums labai svarbu aiškiai išgryninti savo vertybes ir padėjus jas ant lėkštelės parodyti jas musulmonams. Geras pavyzdys – Šveicarija, kuri 2009 metais referendumu uždraudė šalyje statyti naujus minaretus (bokštus prie mečečių, iš kurių garsiai kviečiami musulmonai melstis). Prancūzija neseniai uždraudė moterims viešoje vietoje dėvėti chidžabus. Daug kultūrinių prieštaravimų, tokių kaip Kalėdų eglės puošimą arba jos atsisakymą, Europos miestai gali išspręsti ir vietos referendumu ar apklausa.
Pastebėjau šiomis dienomis ir kitokių kraštutinumų. Neturėtume asmeninių įsižeidimų pateikinėti kaip visuotinai priimtas normas, ypač smerkiant savaitraščio „Charlie Hebdo“ karikatūristų darbus.
Kolegė Ginta Gaivenytė komentare „Vaizduoti pranašo užpakalį – jokia žodžio laisvė“ lyg kokį siaubą pateikė tai, kad karikatūristai ant nupiešto tualetinio popieriaus ritinėlio užrašė žodžius „Koranas“, „Tora“ ir „Biblija“. Galiu pasakyti dar daugiau, yra jie pavaizdavę ir lytiškai tarp savęs santykiaujančią Švenčiausiąją Trejybę.
Įsižeisti tikrai būtų už ką, bet ar tai nėra tiesa, jeigu į tai pažvelgsime įvairias religijas išpažįstančių žmonių akimis?
Katalikų bažnyčios hierarchai dešimtmečius žinojo apie tai, kad vyskupai ir klebonai, prisidengę tikėjimu, seksualiai išnaudodavo vaikus, tačiau tik priremti prie sienos kai kurie ėmė atgailauti. Kas gali būti baisiau?! Radikalūs islamistai, taip pat prisidengdami savo pranašu Mahometu, žudo, o katalikų kunigai tvirkina vaikus. Ar tikrai yra didelė šventvagystė, jei visa tai sarkastiškai pašiepiama karikatūroje?
Paklauskime Palestinos musulmonų, kaip jie vertina žydų Torą ir jie pritars, kad šaipytis iš jos ne tik galima, bet ir būtina. Nes jie mano, kad esą gindami savo tikėjimą, žydai, blokuodami jų teritorijas ir įvairiais būdais grobdami jų žemes bei raketomis žudydami musulmonų vaikus, to nusipelnė.
Ir kodėl savaitraščio karikatūristai negali žodį „Koranas“ užrašyti ant tualetinio popieriaus, jeigu islamistai per teroristinius išpuolius to paties Korano vardu šimtais ir net tūkstančiais žudo civilius, stengdamiesi primesti kitai kultūrai savo pasaulėžiūrą.
Kiekvienas žurnalistikos pirmakursis žino, kad kritikuoti ir šaipytis, net labai sarkastiškai, net peržengiant tam tikras ribas, tai yra žvelgiant į situaciją hiperbolizuotai, yra kiekvieno žmogaus ir žurnalisto teisė. Tokia teisė yra įtvirtinta ir Europos Sąjungos teisės aktuose. Asmeniškai galima įsižeisti dėl labai daug ko. Lietuvoje irgi yra įsižeidusių vyrų, kurie nužudo ir savo žmoną, ir jos meilužį, bet ar turime ir šiuo atveju moralę ir asmeninį vyro įžeidimą kelti aukščiau už įstatymus?
Patikėkite, tie žmonės, kurie vaikystėje nukentėjo nuo katalikų kunigų pedofilų, arba tie palestiniečiai, kurių vaikus sunaikino Izraelio raketos, tą sarkazmą galėtų išreikšti dar labiau šokiruojančiai. Savaitraščio „Charlie Hebdo“ karikatūristų darbai nėra išplaukę tik iš jų fantazijos. Taip, kai kurios karikatūros labai aštrios, ne visi tokias pieštų, tačiau iš esmės jos yra teisingos.
Kitas dalykas, kad realybės matyti ir nieko žinoti nenorintys žmonės irgi turi teisę tokias karikatūras paprasčiausiai ignoruoti
Dabar madinga sakyti, kad žurnalistų žudymams nepritariu, tai barbariška, tačiau „Charlie Hebdo“ karikatūros juk irgi buvo provokuojančios žudyti. Tampa lyg ir nebeaišku, kuris sakinys čia yra pagrindinis – iki žodelio „tačiau“ ar sakinys po jo? Todėl susidaro įspūdis, kad taip kalbantys yra linkę palaikyti islamistų išpuolius, o ne teisę įvairiomis formomis reikšti savo nuomonę.
O aš prisipažįstu, kad spausdinčiau ir pieščiau tokias karikatūras, jei tik mokėčiau tai daryti taip profesionaliai, kaip tai darė „Charlie Hebdo“ karikatūristai. Nes bet kurios religijos ar jų atstovų mūsų nuodėmingoje žemėje įsivaizdavimas neklystančiais skatina kurtis sukarintas religines teroristines organizacijas. Ką dabar šaukia tie islamu besiremiantys teroristai? Ar tik ne apie tą patį Alacho mokymo neklystamumą ir islamo religijos išskirtinumą?
Dabar žiūrime, ką turime. Radikalūs islamistai bando religiją paversti ideologija. Tai, galima sakyti, jau atsitiko. Iš istorijas žinome, kad dažnos ideologijos jos priimti geruoju nenorinčioms visuomenėms brukamos įstačius automato vamzdį į smilkinį, pjaustant ir kišant į burną lytinius organus, statant dujų kameras ir masiškai naikinant kitas tautas. Patikėkite, kitaip ir būti negali, nes islamas, skirtingai nei krikščionybė, budizmas ar judaizmas, jau tampa visam pasauliui per prievartą brukama pavojinga ideologija.
Ką siūlau? Kol kas yra vienintelė galimybė kovoti su radikaliais islamo kovotojais. Europos valstybės turi aiškiai pasakyti, kad islamo lyderiai turi liautis veidmainiauti ir laikas jiems patiems imtis aiškių darbų, kad būtų nubrėžta aiški linija tarp radikalių islamistų ir taikių musulmonų.
Jeigu religiniai vadovai mečetėse pamokslauja apie būtinybę naikinti žydus, skelbia kardo džihadą kitatikių pasauliui, tokiam religiniam vadovui musulmonai turi atsukti nugarą. Tik patys musulmonai šiuo metu pajėgūs išspręsti pas juos kilusias problemas. Jei jie to nepadarys, Europoje gali kilti didelė smurto prieš musulmonus banga. Tada nė vienai pusei maža nepasirodys.
