Tačiau žudymas už tai – kraštutinis barbariškumas, kuris nepateisinamas.
Galima iki užkimimo ginčytis dėl daug ko. Kiek šiuolaikinis islamiškasis terorizmas gali būti tapatinamas su islamu ir musulmonais apskritai? Ar islamas suderinamas su pagrindinėmis demokratijos vertybėmis, žmogaus teisėmis? Ar tai – kraštutinio antivarakarietiško radikalizmo forma, kai naudojamasi islamistiniais šūkiais, bet iš tiesų tai neturi nieko bendra su religija?
Akivaizdu, kad išpuolis – pirmiausia sąmoningas smūgis būtent į vieną kertinių demokratijos ramsčių – žiniasklaidą ir žodžio laisvę. Faktas lieka faktu – islamiškasis terorizmas ir fanatizmas jau seniai tapo vienu didžiausių iššūkių bei pavojų Vakarų civilizacijai, o jo grėsmė tik didėja.
Žudynes Paryžiaus centre galima tapatinti su tokiais teroro aktais kaip autobusų sprogdinimas Londone ar rugsėjo 11-osios siaubas Niujorke. „Al Qaeda“ vėl atgimus „Islamo valstybėje“ buvo aišku, kad šis pavojus niekuomet neturės sienų ir bus čia pat.
Kaip į tai reaguos Vakarai? Juk nepakanka vien sugauti žudikų, jų nužudyti ar nuteisti. Kaip ir jų vadeivų ar bendraminčių. Aišku, kad po šio siaubingo nusikaltimo dar labiau sustiprės radikalios ir kraštutinės dešiniosios jėgos, kurios skelbia, kad pagrindinė tokių nusikaltimų priežastis – Vakarų „ištežimas“, „bestuburė tolerancija“, „bailumas“. Būtent tai esą ir skatina tokias žudynes kaip Paryžiuje.
Jau dabar kaip iš gausybės rago pasipylė siūlymai imtis dar griežtesnės antiimigracinės politikos, specialiai nutaikytos į musulmonus, o jų bendruomenėms Vakarų šalyse nerti specialios kontrolės ir sekimo apynasrį.
Neatmestina, kad tokiu keliu ir bus pasukta – bent jau diskusijos apie tai įsisiūbuos dar smarkiau.
Galbūt prasidės tikras karas prieš „Islamo valstybę“. Bet ką daryti su problemos esme ir šaknimi – milžiniška, vis didėjančia atskirtimi tarp musulmoniškojo ir Vakarų pasaulio, taip pat tarp musulmoniškų bendruomenių ir visuomenių daugumos Vakarų šalyse?
Būtent tai ir yra terpė, kurioje vis labiau keroja antivakarietiškas islamiškas radikalizmas. Netgi, pavyzdžiui, paskelbus, kad musulmonai „patys dėl to kalti“, ir juos visus deportavus, ta dirva būtų tik dar labiau išpurenta. Ko gero, to labiausiai ir siekė prancūzų žurnalistų žudikai ir tie, kurie juos pasiuntė žudyti.
Žinoma, visokeriopa integracija ir kova su fanatikais – pirmiausia pačių musulmonų bendruomenių interesas. O jos to, švelniai tariant, toli gražu ne visuomet siekė.
Bet kokiu atveju visam civilizuotam pasauliui teks ilgai sukti galvą, kaip išspręsti šią vieną kertinių dabarties priešpriešų. Europos pakraštyje esanti Lietuva, nors ir tapusi imigrantų iš Rytų vartais į Vakarus, su tokiomis aštriomis problemomis tiesiogiai niekada nebuvo susidūrusi ir nežinia, ar artimiausiu metu susidurs.
Taigi ir šiomis dienomis čia daugiausia vyko abstraktaus pobūdžio, dažnai provincialumu dvelkiančios diskusijos apie tai, ar visi musulmonai blogi, ar tik jų teroristai. O mūsų politikai į žudynes Prancūzijoje reagavo pažadais, kad padidins antiteroristinę valstybės parengtį, taip pat meilės priesaikomis spaudos ir žodžio laisvei.
Ironiška buvo tas priesaikas girdėti, pavyzdžiui, iš dešiniųjų, kurie savo valdymo metu patys drakoniškai spaudė žiniasklaidą ir su talibų įkarščiu kovojo už „tradicines krikščioniškąsias vertybes“. Kita vertus, ar realu tikėtis, kad Lietuvos politinis elitas gali pasiūlyti kokių nors konkretesnių receptų pagrindinėms tarptautinėms ligoms gydyti, jei aukščiausi mūsų pareigūnai iš esmės neturi ką pasakyti apie svarbiausius savo šalies reikalus?
Antai pagrindinis klausimas, kilęs po šią savaitę surengtos „metinės“ prezidentės D.Grybauskaitės spaudos konferencijos, buvo: „Apie ką ji ir kam jos apskritai reikėjo?“ Kas iš to, kad prezidentė dabartinę Vyriausybę dar kartą paskelbė neįgalia?
Užuot pateikusi savo konkrečias vizijas ar planus, kaip spręsti pagrindines problemas (kurias ir taip visi žino), kokiomis kryptimis turėtų būti plėtojama mūsų užsienio, saugumo politika, D.Grybauskaitė tiktai konstatavo, jog ši valdžia greičiausiai išsilaikys iki kadencijos pabaigos.
Juk tai akivaizdu ir savaime, nepaisant pastaruoju metu itin ryškiai plykstelėjusių „darbiečių“ ir socialdemokratų rietenų. Premjerą A.Butkevičių bailiu, melagiu ir bejėgiu viešai išvadinęs „darbiečių“ patriarchas V.Uspaskichas dega kerštu už tai, kad socialdemokratai jo neremia kovoje su teisėsauga, ir galbūt net išties norėtų sugriauti koaliciją.
Tačiau tai greičiausiai neįmanoma padaryti pirmiausia dėl to, kad V.Uspaskichas ir jo šalininkai nebekontroliuoja padėties savo partijos Seimo frakcijoje, kuri galbūt net skiltų partiją tempiant iš valdžios.
Vadinasi, galima pripažinti, kad kardu tik Rytų kryptimi mojuojanti prezidentė yra teisi – Lietuvoje toks pat „stabilumas“, primenantis sąstingį, laukia dar mažiausiai dvejus metus. Kartu kai kas gali pasiguosti, kad pas mus nėra tokių sukrėtimų kaip Prancūzijoje.
Nors iš tiesų Paryžius – visai netoli.
