Vis dėlto islamistų sukelta tragedija Prancūzijoje atvėrė nuogus stereotipus ir dar kartą leido įsitikinti, kad jie yra pagrįsti. Kartu tai skatina pasvarstyti, ką šios nelaimės gali pasufleruoti Lietuvai dėl migracijos politikos netolimoje ateityje.
Taigi. Kol ES teoretikai savo disertacijose gvildena kontekstą, pina konstruktyvias diskusijas ir užmezginėja dialogą apie stereotipus, o Briuselio išmanieji mus moko tolerancijos, kad jau turime bijoti žmones tiesiai įvardyti pagal jų rasę, kilmę ir religiją, kai kurie žodžio ir minties laisvės neapsikentę atėjūnai galabija kitamanius ir kitatikius.
Ir vėl iškyla šedevrų autoriaus Salmano Rushdie istorija, kai vien dėl unikalaus humoro jausmo ir aštrių įžvalgų apie islamo istoriją jį visur ir kiekviename žingsnyje persekiojo įteisinti žudikai su ajatolos Chomeinio palaiminimu.
Visa tai primena gūdžius Europos Viduramžius, kai prisidengę Dievo vardu barbarai naudojo šiurpią jėgą ir naikino visus, kurie jiems nepritarė arba kaip nors trukdė siekti valdžios. Abraomiškai islamo sesei krikščionybei tai jau praeitas etapas. Agresija pasitraukė, žudančio fatanatizmo nėra, iš anų laikų likę nebent šešėliai.
Kai koks nors breivikas surengia masines žudynes, tai ne todėl, kad jį į skerdynes atlydėjo pats Dievas, o veikiau atvirkščiai – kad anas ligonis bedievis. Tiesa, dėl tokios situacijos Bažnyčia nėra nekalta. Ji turi didelių problemų ir šiandien nepajėgi žmonių mokyti, įkvėpti ganomoms avelėms daugiau atjautos, tačiau bent neragina pjauti kitų gyvų būtybių Viešpaties labui.
Musulmonai, deja, šiandien savo priešus skirsto ir rūšiuoja vedami Alacho. Žinoma, toli gražu ne visi migrantai iš musulmoniškų šalių – nedorėliai ir žudikai, tačiau jų bendratikiams šventą karą ir fatvą diktuoja būtent religija.
Galima klausti, kam pravartu skatinti kurtis tikėjimu apsigaubusių nusikaltėlių tinklus. Galima įrodinėti, kad tikrasis islamas yra taikos religija ir su terorizmu nieko bendra neturi. Galima svarstyti, kad kažkas turi didelės naudos ir įgyja įtakos gadindami islamo įvaizdį per paleistus į pasaulį teroristus.
Netgi galima kelti prielaidą apie kokią nors suinteresuotą jėgą, kuri specialiai sužadina Alacho fanatikų aistras, kad jų siausmas sukeltų suirutes ir rietenas tarp skirtingų žmonių grupių.
Tačiau akivaizdu, kad šiomis dienomis būtent prie islamo, lyginant su kitomis religijomis, labiausiai limpa religiniai budeliai ir galvažudžiai. Jei siekiate staigios nesantaikos ir skerdynių, nusitaikykite į regioną, kuriame gyvena daug musulmonų. Juos sukurstyti karui – vieni juokai. Kodėl jie linkę į žiaurias atakas ir agresyvią gynybą? Greičiausiai tai lemia ir tų tautų karinga prigimtis, karštas temperamentas, ir Korano interpretacija.
Žinau, ką čia dabar sakysite. Stereotipai. Štai ir priartėjome prie šios sąvokos. Tik nepainiokime stereotipo su mitu. Pastarasis – tai pramanas, į viešumą paleistas gaivalas dėl žmonių bukumo, tamsumo arba su tikslu specialiai ką nors sumenkinti, apšmeižti, o gal atvirkščiai – kai ką iškelti, sudievinti.
O stereotipai apie tautas, žmones gimsta iš tendencijų, iš gyvenimo realybės. Stereotipo su tiesa visu šimtu procentų tapatinti nereikėtų, bet jie liečia vienas kito kraštus. Tie apibendrinimai gal ir per skausmingai meta įvaizdį ant visų tos pačios grupės veikėjų, tačiau atspindi esmę.
Sakysite, stereotipas, kad Lietuva – pigių prostitučių kraštas? Taip, tai stereotipas, bet su tuo nesutikti neįmanoma. Stereotipas, kad lietuviai, išvykę svetur, garsėja kaip vagys ir sugyventinių galvų kapotojai? Jums skaudu dėl to, bet tai tiesa, nepriklausomai nuo to, kaip ją priimate. Kaip ir tiesa, kad vokiečiai yra tikslūs ir pedantiški, žydai gabūs, bet sukti ir lenktais nagais į save, italai – stilingi, bet išlepę mamyčiukai.
Ne šiaip sau į mūsų tautiečius Londono britai žiūri skersai. Ne šiaip sau čečėnui fiktyvi santuoka su ES piliete kainuoja keliskart brangiau, nei, tarkime, rusui. Ne šiaip sau blyškiaveidis Jungtinių Valstijų gyventojas, laikantis ginklą rankoje, asocijuojasi su pamišėliu, kuris netrukus išguldys visą mokyklą, ir moksleivių kraujas aptaškys klasės lentą. Ne šiaip sau kinai nekelia pasitikėjimo tiems, kas su jais bent sykį turėjo verslo reikalų.
Tėkšti tuos pastebėjimus stačiai nėra malonu, nes žinome atvejų ir pažįstame tokių žmonių, kurie šių dėsningumų nepatvirtina. Nėra ir itin malonu viešai pripažinti, kad musulmonai – pavojingesni už pamaldžius kitų religijų išpažinėjus.
Juolab kad lankydamiesi islamo kultūros šalyse susipažinome su prasmingomis tradicijomis, patyrėme gražiausių įspūdžių bei sutikome nuostabių praeivių ir turime draugų musulmonų ar draugių, ištekėjusių už musulmonų, už kuriuos galime galvą guldyti – jie neis skersti kitatikių net, jei suskelsime apie juos kokį anekdotą.
Tad ir nuvykę į jų gimtuosius kraštus turime gerbti ten įsivyravusius papročius, mėšlinais kerziniais batais nemindžioti kilimų mečetėse ir nekaišioti vietiniams savo vertybių kaip vienintelių ir pačių teisingiausių. Turime džiaugtis, kad net ir Marijos žemėje gyvena čia per kartas puikiai pritapę kitų tautų ir religijų atstovai. Tačiau turizmas ir migracija, kaip kultūra ir fanatizmas, smarkiai skiriasi.
Turime dairytis į horizontą, kokios grėsmės mums gali kilti įsileidus į šalį, tarkime, būrius naujų migrantų juodadarbių (užtenka jau, kad kitos Europos šalys kenčia nuo mūsiškių). Lietuvai dar nevėlu pasimokyti iš labiau patyrusių ES šalių.
Kolonistai manė, kad buvę vergai ir skurdžiai jiems amžinai kaip šeimininkams lenks nugarą, keliaklupsčiaus, ramiai sau plaus klozetus, karpys krūmus, išvežios picą ir kitaip pusvelčiui kurs gerovę, kad net oras sušils nuo begalinio atsidavimo. Paaiškėjo, kad nemenka dalis atvykėlių gyvena iš pašalpų, lėbauja, kelia pretenzijas dėl kalėdinių eglučių ir pogrindyje rezga Vakarų užkariavimo planus. Didelė tikimybė, kad įkaitų dramos tik plis.
Visiškai normalu, kad tokiose aplinkybėse buvusios atviriausios migrantams šalys mėgins užkirsti kelią, kurį pačios kadaise naiviai ir su dideliu entuziazmu jiems tiesė. ES senbuvės srautus, sudarančius kamščius ir trintį tarp gyventojų, įvairiais būdais mėgins permesti į konfliktų dar nepersisotinusias nares šalis. Tarp jų šviečiasi ir tyra, nepatyrusi mergelė Lietuva. Ypač kai reikės kažkaip atpirkti kaltę už pačios piliečių pridarytą žalą svetur.
Bet kaip tik dabar – puikus metas įsitikinti, jog tolerancija ir atvirumas gali puikiai derėti su atsargumu. Šią idėją verta pritaikyti daugybėje sričių. Čia prisimenu taiklų musulmonų išminčių posakį: Alachu pasitikėk, bet kupranugarį pririšk.
