Tokią istoriją pasakoja „New York Times“ žurnalistai. Jie tiesiog pateikia faktus, nedaro išvadų, ar vienas iš „Charlie Hebdo“ žudikų anksčiau buvo geras ar blogas. Kaimynai jį apibūdina kaip ramų žmogų, ne itin norintį bendrauti, bet ir nekeliantį problemų. Tai nestebina – kai Amerikoje įvyksta kokios nors masinės žudynės, nusikaltėlio kaimynai ir pažįstami nuolat pasakoja, kad šis buvęs niekuo neypatingas žmogus.
Štai todėl scena iš mečetės yra tokia svarbi. Dabar tiek šūkaujančių, kad musulmonai turi susitvarkyti su teroristais, o jei nesusitvarko – vadinasi, pritaria jų veiklai. Tačiau akivaizdu, kad demokratiją palaikantys musulmonai patys nežino, kaip nuraminti radikalus. Tai, kad C.Kouachi buvo išmestas iš šventyklos, galima vertinti dvejopai.
Galima žavėtis, kad musulmonai aiškiai parodė tikėjimo broliui, kad savo taisyklių jis čia neįvedinės (ne taip, kaip bailiai europiečiai, geriau atsižadantys puošti Kalėdų eglutę). Galima vertinti ir iš kitos pusės – bendruomenė pasielgė nedemokratiškai, neišklausiusi žmogaus, kuriam griežtų įsitikinimų demonai jaukė protą.
Įsivaizduokite, bent labai trumpai, kad jūs esate to teroristo vietoje. Jūs pats iš visų jėgų laikotės visų Korane surašytų nurodymų. Aplink matote žmones, kurie stengiasi „dėl Dievo“ mažiau negu jūs, o atrodo labiau atsipalaidavę ir laimingesni. Kažkas (gal demonas, o gal jūsų paties protas) jums neleidžia savęs paklausti: „O gal čia aš kažką ne taip suprantu?“.
Ne, jūs neabejojate, kad einate teisingu keliu. Barate save tik už tai, kad esate per mažai griežtas sau. Todėl imate laikytis dar griežtesnio pasninko ir dar labiau sau siunčiate Dievo prakeiksmus, jei beeinant gatve žvilgsnis nulydi vakarietės moters iškirptę. Tokioje įtampoje jūs tikitės bent jau to, kad kiti musulmonai jus gerbs ir laikys tikėjimo kankiniu. Tada apsauga išmeta iš mečetės kaip nusikaltėlį.
Kokios emocijos virtų jūsų viduje? Jei esate patyręs, ką reiškia būti atstumtam kokios nors žmonių grupės, suprantate, apie ką aš. Tada norisi bet kokia kaina įrodyti, kad jie mus atstūmė dėl to, kad yra kvailiai.
Psichologai kalba, kad atstumtieji dažnai tampa scenos žvaigždėmis. Kalėjimo psichologai tvirtina, kad rezonansinius nusikaltimus padarę asmenys nesąmoningai siekia išgarsėti – jei nužudai daug žmonių, apie tai visi kalba. Tai labai vaikiška, vaikai dažnai nori būti geriau blogi negu nematomi. Tačiau visi esame truputį vaikai.
Kas ieško, tas randa. Jei ieškai pateisinimo savo pykčiui Korane, tikrai rasi. Taip, musulmonų šventojoje knygoje yra vietų, atvirai skatinančių smurtą ir neapykantą. Daugelis vakariečių dėl to sako, kad islamas negali būti vadinamas taikia religija. Tačiau išbraukti šventraščio žodžius – ne taip paprasta.
Kai buvau katalikų vienuolyne, man buvo sunku rytais klausytis kartojamų Senojo testamento psalmių, kuriose prašoma, kad Dievas išdaužytų nedorėliams dantis ir sunaikintų pagonis. Kai angeliško veido baltarūbės sesutės vienuolytės paklausiau, kaip ji pati jaučiasi tai giedodama, ji ėmė aiškinti, kad nereikia tų tekstų suprasti pažodžiui.
Esą, visa tai apie kovą su savimi. Man panašiau, kad priežastis yra gerokai paprastesnė – jei Bažnyčia nuspręstų atsisakyti Senojo testamento tekstų, iš savo celių išlįstų daugybė fundamentalistų maištininkų.
Visi esame truputį fanatikai. Galiu sakyti: „Je suis Charlie“. Galiu sakyti: „Je suis Ahmed“. Tačiau nemalonu pripažinti: „Je suis Chérif Kouachi“. Nesmagu net minėti jo vardą. Tačiau toks pripažinimas skatina mane nepykti ant žmonių, kurie priekaištauja už tekstą, kuriame aiškinu, kad „Charlie Hebdo“ karikatūros nėra žodžio laisvė.
Iš pradžių mėginau įrodinėti savo tiesą. „Tai, kad žmonės piešė karikatūras, nereiškia, kad juos galima žudyti“, „Auka juk nėra kalta dėl to, kad dėvėjo mini sijonėlį“, – atrodė, kad tos frazės yra absoliuti nesąmonė, nes ar aš kur pateisinau žudymą? Paskui atsikvošėjau – a, tie žmonės tiki, kad tik gerus darbus darančio žmogaus gyvybę reikia saugoti. Jei aš sakau, kad karikatūristas elgėsi neetiškai, taip sumenkinu ir jo gyvybės vertę.
Jei mums neatrodo, kad ir blogo, ir gero žmogaus gyvybė yra vienodai šventa, kodėl tikimės, kad musulmonai mus laikys gerais žmonėmis? Jei demokratija mums yra vertybė, neturėtume šokčioti iš džiaugsmo, kad teroristai jau nukauti. Sakytume: „Gaila, nepavyko išsaugoti jų gyvybių“.
Meldžiuosi Alachui, kad neprasidėtų Trečiasis pasaulinis karas. Toks, apie kurį svajoja Kremliaus propagandos genijus V.Surkovas. Hibridinis karas, kai neaišku, kas su kuo kovoja, nes visi vienas kitam yra priešai.
