Posakis buvo žinomas seniai ir iki šiol vartojamas, nors jo prasmė neišaiškinta. Bet jei tartume „ramus kaip suomis“, tokį pasakymą paprasta logiškai pagrįsti.
Rytų Europos šalys jau daugiau kaip metai įsitempusios stebi Rusijos veiksmus Ukrainoje, didina biudžeto išlaidas gynybai. Ypač neramu Baltijos šalims, patyrusioms kruviną sovietinę okupaciją.
Tuo metu suomiai atrodo visiškai ramūs. Tai įrodė neseniai atlikta sociologinė apklausa. Į klausimą, ar Rusija kelia grėsmę Suomijai ir ar ją kels artimiausius 20 metų, 60 proc. suomių atsakė „ne“.
O juk nepasakysi, kad suomiai nepatyrė iš Rusijos skriaudų. Patyrė, ir dar kokių. 1939–1940 m. Žiemos karo metu SSRS atplėšė dešimtąją dalį Suomijos teritorijos, griuvėsiais virto sostinė Helsinkis.
Bet po karo Suomija tapo viena geriausių sovietų imperijos, o vėliau Rusijos draugų. Ir tos iš pažiūros keistos, grynai praktiniais sumetimais grįstos draugystės neišklibino jokios XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios geopolitinės dramos. Kaip ir Kremliaus agresyvūs veiksmai Ukrainoje.
Suomijos geopolitinė padėtis, istorija turi tam tikrų sąšaukų su Lietuva. Tad atkūrę nepriklausomybę gal ir mes galėjome pasukti suomišku keliu?
Atrodytų, šventvagiška taip klausti šią dieną, kai minime kruvinojo 1991-ųjų sausio 24-ąsias metines. O gal taip klausti – pats laikas? Juk daugiau kaip prieš dvidešimt metų Lietuvai tekę iššūkiai kartojasi.
Ilgalaikę taikaus sambūvio su agresyvia Rytų kaimyne strategiją nustatęs pokario laikų Suomijos prezidentas, Lenino ordino kavalierius J.K.Paasikivi į Vakarų partnerių priekaištus tada atsakęs – esą ką padarysi, juk neperkelsi Suomijos į Amerikos žemyną.
Lietuva irgi neturi kur pasitraukti nuo Rusijos. Bent jau geografine prasme.
Taigi ar galėtų Lietuvos santykiai su Maskva susiklostyti pagal suomišką receptą?
Lietuvių spaudoje nuo 1990-ųjų kovo iki 1991-ųjų sausio nemažai svarstyta apie Lietuvos galimybę žengti suomišku keliu su šūkiu „ne kariaukime, o prekiaukime!“.
Ne tik kalbėta, bet ir veikta. K.Prunskienės vadovaujama Vyriausybė rėmėsi Lietuvos, kaip tilto tarp Rytų ir Vakarų, strategija. Net SSRS prezidentui M.Gorbačiovui paskelbus Lietuvai ekonomines sankcijas už nepaklusnumą, lietuviška mėsa ir pienas buvo sėkmingai mainomi į rusiškus degalus.
Bet tiltas tarp Rytų ir Vakarų neatlaikė rusiškų tankų svorio. Tą kelią Vilniuje apšlakstė taikių civilių kraujas.
Kitaip sakant, suomišką kelią Kremlius užtvėrė dar 1991-aisiais. Jo atnaujinti V.Putinui paskelbus tikslą suvienyti „rusų žemes“ ir pradėjus agresiją Gruzijoje, Ukrainoje tapo nebeįmanoma.
Dabartis daug kuo primena 1991-uosius. Mums tenka apsispręsti, kokia laikysena naudingiausia Lietuvai, kai Maskva vėl žvangina ginklais.
Kinologai žino du būdus, kaip apsiginti nuo agresyvių veislių šunų. Vienas – kalbinti pitbulterjerą ar jo giminaitį ramiais žodžiais. Kitas – stovėti tvirtai ir žvelgti apsiputojusiam žvėriui į akis, priversti jį pasitraukti parodant savo valią.
Dalis Vakarų valstybių aštrius dantis rodantį Kremliaus plėšrūną bando užliūliuoti taikiais žodžiais, ragindamos švelninti sankcijas. Kaip ir nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ragino neerzinti Maskvos, išeiti iš sovietinio kalėjimo žingsnis po žingsnio.
Bet Lietuva nusiteikusi elgtis taip, kad priverstų tą pitbulterjerą pabrukus uodegą trauktis į būdą. Mat kartą, prieš 24 metus, tai jau buvo pavykę.
Turėtų pasisekti ir šįkart. Nepaisant to, kad šiais laikais sėkmę lemia ne vien politinė valia ar drąsus nusiteikimas, bet ir Vakarus su Rytais siejantys pragmatiški verslo interesai, kitaip sakant, suomiškas kelias. Bet jis Lietuvoje, kaip prisimename, buvo išardytas.
