Akivaizdu, kad socialdemokratų vadovas premjeras A.Butkevičius ir „darbiečių“ patriarchas V.Uspaskichas negalės ne tik konstruktyviai bendradarbiauti, bet ir normaliai bendrauti.
Pastarasis jau nebevaldo emocijų, kai kairiųjų vadovybė nesuvaldė savo eilinių, o šie neparėmė V.Uspaskicho siekių Seime prastumti dokumentą, konstatuojantį, kad Darbo partijos byla politinė.
Kokių tik epitetų nepasipylė ant premjero galvos! Melagis, bailys, bejėgis ne tik kaip politikas, bet ir kaip žmogus.
Būtent A.Butkevičių „darbiečių“ dvasinis vadovas paskelbė pagrindiniu kaltininku, kad visa Vyriausybė ir koalicija esą nieko nenupynė iš savo rinkimų pažadų.
Žinant europarlamentaro būdą ir girdint tokias jo viešas kalbas galima tik įsivaizduoti, ką jis apie Vyriausybės galvą kalba užkulisiuose.
Koalicijos viršūnėse sklando pasakojimai net apie tokio turinio telefonines V.Uspaskicho žinutes A.Butkevičiui, kurios mažų mažiausiai galėtų būti pagrindas kur kas rimtesniam vyriškam pokalbiui nei tas, kuriuo neseniai „darbiečiams“ grasino premjeras. Gal net reikėtų kreiptis į teisėsaugą.
Bet A.Butkevičius, po kurio pareiškimų apie „darbiečių“ išdavystę balsuojant dėl papildomų nesutartų milijonų kitų metų biudžeto projekte prasidėjo šis žodžių karas, grąžos nedavė.
Vis dėlto tikėtina, kad socialdemokratų lyderis vieną svarbiausių koalicijos partnerių neviešai vertina ne ką švelniau nei šis premjerą.
Belieka konstatuoti, kad abu svarbūs valdančiųjų veikėjai, niekuomet nepasitikėję vienas kitu, vienas kitą vertinę iš esmės neigiamai ir buvę kartu tik iš reikalo, dabar peržengė paskutines raudonąsias linijas.
Kita vertus, nors V.Uspaskichas ir yra svarbi, o gal net pagrindinė Darbo partijos figūra, jo įtaka tarp bendražygių gerokai susilpnėjusi.
Jau seniai buvo vieša paslaptis, kad Seimo „darbiečių“ frakcijoje yra nemažai nepatenkintų patriarchu ir valdymo stiliumi. Tačiau ilgą laiką buvo galima pagrįstai abejoti, ar kas nors išdrįs mesti atvirą iššūkį.
Vis dėlto tai įvyko – per naujo frakcijos seniūno rinkimus. Pasitraukus iš šio posto vienam ištikimųjų V.Uspaskicho statytinių V.Gapšiui, buvo neriamasi iš kailio, kad jo įpėdiniu taptų jokio savarankiško politinio svorio neturintis Seimo naujokas R.Paliukas. Jį buvo nurodęs ir V.Uspaskichas, bet rinkimus laimėjo vienas pagrindinių maištininkų.
Beje, V.Gapšys iki šiol kartoja V.Uspaskicho teiginius apie bejėgį premjerą ir Vyriausybę. O K.Daukšio leksika visai kitokia – esą nieko ypatingo tarp „darbiečių“ ir socialdemokratų nevyksta, o koalicija išliks, sėkmingai dirbs toliau.
Vargu ar europarlamentaro ir jo šalininkų tikrasis tikslas būtų koalicijos griūtis, nebent keršto jausmas būtų visiškai aptemdęs protą. Juk partijai iš šios koalicijos tiesiog nėra kur eiti. O socialdemokratai net galėtų pamėginti lipdyti mažumos Vyriausybę.
Be to, valdžioje svarbu postai, įtaka, pinigai, nors socialdemokratams „darbiečiai“ viešai prikaišioja, kad nevykdomi rinkimų pažadai ar Vyriausybės programa.
Netgi jei Darbo partijos garbės pirmininkas su savo sekėjais išties užsimanytų iš keršto sugriauti dabartinę koaliciją, jiems tai greičiausiai neišdegtų – būtent dėl to, kad pasipriešintų priešingoji stovykla partijoje. Tokiu atveju partija galėtų net ir skilti.
Natūralu, kad socialdemokratai todėl ir spaudė iki šiol besiblaškiusią Darbo partijos ir Seimo pirmininkę L.Graužinienę, taip pat „darbiečių“ frakcijos daugumą atsiriboti nuo V.Uspaskicho ir jo pareiškimų.
Regis, tai ir įvyko šį pirmadienį, kai koalicijos šviesuliai, užuot aiškinęsi dėl besiplūstančių partnerių santykių, per posėdį ėmė vieni kitus girti – už tai, kad Vyriausybė per porą metų esą nuveikė daugiau, nei planuota.
Negana to, po šio susitikimo L.Graužinienė, įgavusi neregėtos drąsos, pareiškė, kad būtent ji yra partijos pirmininkė, o V.Uspaskichas – paprastas mirtingasis, kurio nuomonė jos net nelabai domina.
Neatmestina, kad toks politikės akibrokštas jai atsirūgs ir dar labiau įkaitins atmosferą reitingų laipteliais smunkančioje partijoje.
Esant tokiai atmosferai sunku įsivaizduoti, kad koalicija galėtų normaliai produktyviai dirbti, jau nekalbant apie kokias nors ryžtingesnes reformas. Beje, prieš kelias dienas tai pastebėjo ir prezidentė D.Grybauskaitė.
Pakalbėjusi apie reformas, kurių iš šios Vyriausybės ji jau nesitiki, netrukus šalies vadovė dar dūrė ir į įtartinas pertvarkas – į 5 mln. litų kainavusį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą socialinės srities sujaukimo planą. Iš Prezidentūros aukštybių net pasigirdo grūmojimas, kad šis planas panašus į valdiškų pinigų plovimą.
Nepaisant to, premjeras mėgino įtikinėti, kad ši Vyriausybė dar nuvers reformų kalnus, pavyzdžiui, bus padidinti atlyginimai mažiausiai uždirbantiems sveikatos apsaugos srityje, racionalizuota aukštojo mokslo sistema. Pagyvensime – pamatysime, kas buvo teisus.
