Tačiau netrukus šalies vadovė pradėjo klibinti socialinės apsaugos ir darbo ministrės A.Pabedinskienės kėdę.
Pasikvietusi „darbietę“ prezidentė pasipiktino jos vadovaujamos ministerijos užsakytu 1,5 mln. eurų kainuojančiu moksliniu tyrimu ir rėžė iš peties. „Niekaip kitaip kaip valstybės pinigų plovimu, pasipinigavimu šios situacijos negalima pavadinti.“
Iš tiesų negalima laikyti normalia praktika, kai 5 mln. litų įvertintą Lietuvos socialinio modelio projektą pernai ėmėsi kurti ir 14 ministerijos valdininkų.
Juk jiems už darbą ir taip mokami atlyginimai. Tiesa, jei kokio užsakyto modelio kūrimas neatitinka valdininkų tarnybinių užduočių, gal kartais ir negalima išsiversti be ekspertų iš šalies. Bet šis atvejis, regis, kitoks.
Sunku atsikratyti įspūdžio, kad valdininkai tiesiog sumanė prisidurti prie algų įrašydami save į projekto kūrėjų grupę ir anaiptol netriūsė papildomai poilsio dienomis ar po darbo. Trumpai tariant, tai akivaizdus piktnaudžiavimo valstybės tarnyba pavyzdys.
Bet ar už tokį nepateisinamą pasipinigavimą reikia išperti vien socialinės apsaugos ir darbo ministrę? Juk panašių pavyzdžių nesunku aptikti ir kitose ministerijose. Tai netgi nuolatinė valstybės įstaigų praktika, kurios niekaip nepavyksta išgyvendinti.
Pati prezidentė pripažino, kad panašiai elgtasi net krizės laikais, kitaip sakant, valdant ankstesnei A.Kubiliaus Vyriausybei. Iš tiesų anuomet dar gerokai įspūdingesnes sumas įvairiausioms studijoms itin buvo pamėgę taškyti D.Grybauskaitės globotinio tuomečio energetikos ministro A.Sekmoko pavaldiniai.
Vadinasi, A.Pabedinskienė tapo tik daug platesnio masto problemą iliustruojančiu pavyzdžiu.
Kita vertus, šią politikę dar kartą paniurkyti labai patogu. Juk socialinės apsaugos ir darbo ministrė nuo pat šios Vyriausybės veiklos pradžios sulaukia kaltinimų nekompetencija, buvo vadinama viena silpniausių jos narių.
Šalies vadovei nuolat skersuojant į Darbo partiją net buvo prognozuojama, kad A.Pabedinskienė turės trauktis, tačiau perrinkus D.Grybauskaitę antrajai kadencijai atsistatydino kitas „darbietis“ – žemės ūkio ministras V.Jukna.
Santykine ramybe A.Pabedinskienė galėjo mėgautis neilgai. Vos prasidėjus šiems metams, dvylika į koaliciją susijungusių moterų teises ginančių organizacijų pareikalavo, kad ji atsistatydintų, nes esą neturi komandos ir savo veikla kuria vis didesnį chaosą valstybėje.
Tiesa, premjeras A.Butkevičius iškart šoko ginti koalicijos partnerės. Jis pareiškė, kad „darbietės“ kompetencija jį tenkina, esą ministrė per dvejus metus įgijo nemažai patirties.
Bet po šio apsižodžiavimo prabėgus vos kelioms dienoms išsikvietusi A.Pabendinskienę ant kilimėlio D.Grybauskaitė leido suprasti, kad ji – kitokios nuomonės ir anaiptol nėra patenkinta ministrės darbu.
Šalies vadovei užkliuvo ne tik ministerijos valdininkų pasipinigavimas dalyvaujant jų pačių užsakytuose projektuose, bet ir niekaip neįsibėgėjanti vaikų globos namų sistemos pertvarka. Esą ji net tyčia vilkinama ir, užuot mažinus vaikų globos namų skaičių, toliau išlaikomas jų biurokratinis aparatas.
Prezidentės įsitikinimu, tuo suinteresuota šių įstaigų administracija, o ministerija taikstosi su tokia padėtimi ir tik imituoja pastangas keisti situaciją, nors realiai vaikai yra tapę pinigų panaudojimo įkaitais.
Labiau neigiamą ministerijos veiklos vertinimą sunku įsivaizduoti. Bet galima sakyti, kad pati ministrė prisiprašė pylos, nes dar 2013-ųjų vasarą ji Seime pompastiškai paskelbė, kad globos namų era Lietuvoje baigiasi.
Prabėgo pusantrų metų, o vežimas – nė iš vietos. Lietuvoje beveik 4 tūkst. vaikų vis dar gyvena globos namuose, jiems išlaikyti per metus skiriama per 33,5 mln. eurų, nors jiems augti palankesnes sąlygas sukuriančiose šeimynose išlaidos nepalyginti mažesnės.
Kai kuriuose globos namuose vienam vaikui išlaikyti prireikia iki 1,8 tūkst. eurų per mėnesį, o šeimynose – tik apie 300 eurų. Pačios šeimos išsiverčia ir su 150 eurų vienam vaikui.
Akivaizdu, kad globos namų sistema neefektyvi ir, svarbiausia, vaikams psichologiškai pati atšiauriausia priežiūros forma. Tačiau šeimynų plėtra vyksta vangiai, o savų tėvų globą praradusiems vaikams augti palankiausias pasirinkimas – įvaikinimas – Lietuvoje stringa biurokratiniuose brūzgynuose.
Kartais net ilgiau nei porą metų trunka įvaikinimo procedūros, o ir sutvarkius visus dokumentus tenka laukti dar kelis mėnesius, kol bylomis apkrauti teismai patvirtina sprendimą, nors dažnai tai tik formalumas. Maža to, net 82 proc. vaikų dėl įvairių priežasčių nė nesiūlomi įvaikinti.
Gal šalies vadovė viešą pirtį ministrei surengė ir pirmiausia norėdama pabrėžti savo pačios pastangas gerinti socialinę rūpybą? Bet šįkart net vertėtų numoti ranka į viešųjų ryšių žaidimus, jei tai galėtų realiai sustabdyti tuščią valstybės pinigų švaistymą, o tėvų globos netekusiems vaikams padėtų rasti naujas šeimas.
