Nuoširdžiai aiškinau, kad šiuolaikinis pasaulis išprovokavo pašėlusius tempus ir nebegali pataikauti vien vadinamiesiems vyturiams bei garbinti tik jų įpročius. Valdžios maumams ir apsimiegojusiems piliečiams lyg antrokėliams dėsčiau paprasčiausą tiesą, kad žmogaus, ypač – dar augančio, grožiui, produktyvumui bei sveikatai svarbiausia yra sotus miegas.
Nerimaujančius dėl būrelių laiko tėvus skubėjau nuraminti, kad tiems vaikams, kuriems pasislinktų pamokų grafikas, neformaliojo ugdymo užsiėmimai būtų rengiami irgi vėliau.
Tačiau kuo daugiau išbadėjusiai bandai pakiši nuogų įrodymų, tuo ši jų reikalauja dar ir dar. Taip sakant, maloniai knapsintiems švietimo biurokratams, taip pat daugumai, kuri iš tingėjimo ar inercijos paklūsta sustabarėjusiai tvarkai, kažką aiškinti subtiliai – tuščias reikalas.
Su tokiais diskutuoti neverta. Įrodinėti nieko irgi nereikia. Reikia rėžti tiesiai, taikyti į sprendimų galią turinčiųjų skaudžias vietas ir svilinti jų sėdynes, kad imtųsi permainų, kad ir kiek jos kainuotų. O valstybei kainuoja viskas. Kainuotų ir pokyčiai, susiję su darbo laiku darželiuose bei mokyklose. Bet net ir tada šalis neprapultų.
Jei ji išnyks nuo žemės paviršiaus, tai ne dėl papildomų, palyginti niekingų lėšų, tarkime, vėlesnei pamainai, o dėl atominės elektrinės avarijos arba branduolinio, gal ir paprasto karo, kurio Lietuva taip trokšta, kad net su visa aistra įvairiuose lygmenyse ir jau žvangindama ginklais atsiduoda panikai.
Taigi, pinigų bei jėgų turi atsirasti, tiksliau, jų yra ir privalo būti skirta alternatyviam mokymosi laikui, net jei jį pasirinktų vos keli procentai moksleivių. Žmonės skirtingi ir laisvoje šalyje neprivalo būti vienodi, juolab taikytis prie vieno ritmo. Net neprivalo pateikti priežasčių, kodėl norėtų gyventi pagal kitokią dienotvarkę, nei dabar primetama.
Tarp kitko, kai kurios Vilniaus gimnazijos viešai skelbia, jog pamokas pradeda 9 valandą ryto. Iš tikrųjų jos šią (bent vieną puikią) savivaldybės iniciatyvą gudriai apeina ir verčia moksleivius vis tiek mokykloje būti 8 valandą. Tuo metu prasideda nulinė pamoka. Ne pirma, bet privaloma.
Visi, net ir tie, kurie grįžę namo keikia šitą veidmainystę, it kokie pridusėliai su ja taikosi. Galėtų mokyklos įsivesti ir minusinę arba priešnulinę pamoką, kuri prasidėtų 7 valandą. Juk irgi ne pirma. Protestų nebūtų jokių.
Vadinasi, su masėmis galima tvarkytis kaip tik nori. Jei lieps valdžia visuomenei eiti lakti iš benzinu atskiestos balos ir dar aiškins, kad tai labai sveika ir prie to įprato visas pasaulis, tai didžioji dauguma taip ir darys, motyvuodami tuo, kad „visi taip daro, ir nieko – išgyvena, nemiršta“.
Tik nemanykite, kad kol dėl poilsio stygiaus miegosite atmerktomis akimis, valdžia ar mokykla už jus pagalvos ir pakoreguos tvarką pagal jūsų įsivaizdavimą dar anksčiau, nei tai spėsite susapnuoti. Jokie apsnūdėliai nė pirštelio nepajudins, kol tik dūsaudami ir ramiai sau vargdami lenksitės jums svetimai, nemielai sistemai.
Viršūnėlėms – ir šalies, ir mokyklų – tik ir reikia, kad nieko nedarytumėte ir netrukdytumėte joms miegoti. Svarbu mėginti pažadinti tuos stagnacijos mylėtojus. Reikia patiems pabusti ir įdėti pastangų, kad būtų atsižvelgta ir į jūsų poreikius bei interesus, atsirastų galimybė jūsų šeimai gyventi tinkamesniu ir sveikesniu režimu.
Nebūkite apspangėliai ir vykite lauk šalin mintį, jog tai – neįmanoma vien dėl to, kad esate mažuma. Dabar – mažumų teisių metas. Jei Marijos žemėje net gėjai sugeba išsikovoti, kad vien dėl seksualinės orientacijos jų paradai ir sueigos būtų padengtos ES mokesčių mokėtojų pinigais, tai įmanoma yra viskas.
Tuo labiau – išsikovoti kur kas prasmingesnių ir naudingesnių dalykų, pavyzdžiui, bent porą papildomų miego valandų savo artimiesiems ir daugiau laisvės patiems planuoti dieną. Galiausiai čia svarbu ir pati idėja išjudinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nepajudinama.
