Smurtas yra baisu. O patyčios?

Šią savaitę svarbiausia žinia iš Paryžiaus, sukrėtusio ką tik visą pasaulį: pasirodė naujas karikatūrų žurnalo „Charlie Hebdo“ numeris ir, nors šį kartą jis išėjo kelių milijonų tiražu, visą jį netrukus išpirko.

Daugiau nuotraukų (1)

Alvydas Medalinskas

2015-01-15 11:32, atnaujinta 2018-01-16 00:42

O numerio viršelyje ir vėl pranašo Mahometo karikatūra. Ar tai nerodo, kad pasaulis, įskaitant, žinoma, Prancūziją, pareiškęs, jog smurtas yra nepriimtinas, o žodžio laisvė turi būti nevaržoma, nesuprato kito labai svarbaus dalyko: patyčių kultūra, užkrėtusi Europą, irgi neturėtų būti toleruojama.

Tam tikra prasme galima suprasti „Charlie Hebdo“ likusius gyvus žurnalistus, kurie išleisdami ir vėl naują žurnalo numerį su pranašo Mahometo karikatūra viršelyje, tarsi nori pasakyti: mūsų teroristiniais veiksmais nepalauši. Mes tęsime savo darbą.

Tačiau sunku suvokti tą masinį ažiotažą žiniasklaidoje aplink, reklamuojant šį naują numerį ir bandant parodyti, kad tai yra gėris, kad tai ir yra teisinga. O tada norėtųsi atsisukti į tai, kas dar yra vadinama žmogaus sąžinė ir žmoniškumas, klausiant, ar tikrai taip reikia šiame žurnale ar kokiose kitose karikatūrose rodyti atvaizdą to, kas daliai žmonių, musulmonų bendruomenei, yra šventa ir neliečiama?

Nežinau, kaip jaučiasi šiomis dienomis milžiniška musulmonų bendruomenė visame pasaulyje, kurios narių yra ir Lietuvoje, kai ji tokiu atveju yra tarsi pastatoma tarp dviejų jiems nepriimtinų pasirinkimų. Iš vienos pusės, teroristiniai veiksmai ir islamo fundamentalizmas, kuris bet kuriam žmogui, išskyrus kraštutinius radikalus, yra smerkiamas ir nesuprantamas. O iš kitos pusės: karikatūros ir visame pasaulyje pasirodžiusios nuotraukos su užrašu „Je suis Charlie“, kai tie žmonės supranta, kad tas pats „Charlie Hebdo“ tiek laiko tyčiojosi iš to, kas jiems šventa, brangu ir neliečiama.

Jeigu norima pajuokti kurias nors musulmonų gyvenimo detales, tai galima padaryti, vaizduojant eilinius musulmonus. Kaip galima pasijuokti ir iš ko nors, kas būdinga krikščionims, žydams ortodoksams ar dar kokių nors religinių bendruomenių atstovams. Jeigu tik reikia šaipytis iš tikinčiųjų jausmų.

Čia dar vienas klausimas: ar reikia? Tai juk ne politinė ar kokia nors kita satyra. Tačiau, jeigu šių dienų pasaulis negali apsieiti be šaipymosi iš tikinčiųjų jausmų, tai bent nereikėtų liesti to, kas kitam gyvenančiam žmogui šalia yra šventa. Musulmonai net savo paveiksluose Mahometo atvaizdo nepiešia, o čia dar ir karikatūros, pasityčiojimas iš jo „Charlie Hebdo“ stiliumi.

Pasakymas, kad jie šaipėsi savo žurnale ir iš krikščionių, o Jėzaus atvaizdą taip pat naudojo savo karikatūrose, nieko nepateisina. Europa po Prancūzijos Revoliucijos nustūmė į pašalį krikščionybę, padarė ją neretai pajuokos objektu, kad dabar jau ne vienoje šalyje sprendžiama, kam panaudoti ištuštėjusias bažnyčias: muziejams, valdžios įstaigoms ar prekybos centrams, bet tai nereiškia, kad toks požiūris yra sektinas ir turi būti priimtinas visiems Europoje. Juk sakoma, kad Vakarų pasaulis sumaterialėjo, prisipildė patyčių žmonių bendruomenėje, nes neliko nieko šventa.

Ir, vis dėlto, norėčiau tikėti, kad kiekvienas iš mūsų dar turime kokių nors brangių dalykų, kurie gali nieko bendra ir neturėti su religija. Pavyzdžiui, meilę savo tėvams, vaikams, kitiems šeimos nariams. Pagarbą savo valstybei, tautai, jos simboliams.

Politologijoje, kai kalbama apie sprendimo priėmimą, jo formulavimą, įgyvendinimą, siūloma tai darantiems asmenims pasinaudoti analogijų metodu. Tai yra bandyti įsigyventi į kailį tų žmonių, kuriuos gali šis sprendimas paliesti.

Manoma, kad valdžia, kuri to nedaro, yra nejautri ir galvoja daugiau apie save, nei žmones, kuriuos jų sprendimai palies. Bet sprendimus daro ne tik valdžia. Kiekvienas iš mūsų taip pat. Įdomu, ar „Charlie Hebdo“ karikatūristai pabandė įsigyventi į kailį tų musulmonų, kuriems jie meta iššūkį, kaip patys prisipažįsta, provokuoja, piešdami Mahometo karikatūras. Ar pagalvoja apie tai žmonės dabar masiškai pirkdami tuos žurnalus?

Tereikia vietoj Mahometo karikatūros pagalvoti, o kas būtų, jeigu būtų pasityčiota iš tavo tėvų atminimo. Išgirstum paskalas, šmeižtą apie jų gyvenimą, bet žinotum, kad jie jau yra aname pasaulyje ir negali apsiginti, pamatytum bjauriam kontekste sumontuotą jų nuotrauką, ką dabar galima padaryti interneto erdvėje, rastum išniekintus kapus. Natūralu, matyt, kad kiekvieną iš mūsų apimtų didelis pyktis.

Panašūs jausmai, matyt, apimtų, matant, jeigu kas nors apdergtų Gedimino pilį, tyčiotųsi iš mūsų valstybės vėliavos, vadintų mūsų tautą kokiu niekinančiu vardu.

Aišku, jokių teroristinių veiksmų nesigriebtume prieš tai padariusius, bet vis tiek vienu ar kitu keliu bandytume atstatyti teisingumą. Ko nesupranta ekstremistai, kad tam valstybėje ir egzistuoja teismai, jog ten būtų galima tą teisybę atstatyti. Tačiau ko, deja, nesuprato „Charlie Hebdo“ karikatūristai, jog kartais ir be teismo pagal savo sąžinės balsą gali suprasti, ką daryti yra nežmoniška ir nemoralu. Nepaisant to, sulauksi ar ne po to veiksmo vieno ar kito atsako. Turėtų būti dar ir sąžinės balsas.

Štai šito sąžinės balso man ir pritrūko, matant tas milžiniškas eisenas su plakatais „Je suis Charlie“. Aš tokio plakato neneščiau, nes manau, kad ir „Charlie Hebdo“ peržengė tam tikrą, labai jautrią ribą. Ir, deja, niekas praėjusį savaitgalį jiems to nepasakė. Todėl pasirodė naujas žurnalo numeris, o jame kartojamos tos pačios provokacijos.

Žiniasklaidos laisvė, kaip ir bet kuri kita laisvė yra svarbu. Tačiau kiekviena laisvė ir tie, kas ja naudojasi turi jausti taip pat ir savo atsakomybę. Ne tik žiniasklaida. Ne tik karikatūristai. Kiekvienas iš mūsų. Prieš darydami kitam bloga, prieš juokdamiesi iš to, kas sulaukė patyčių, prieš tai, kai kažkas iš mūsų pasirenka remti stipresnį, nes taip gyvenime yra patogiau, pagalvokime, o kaip jaučiasi tas, iš kurio šaipomasi.

Tai nereiškia, kad esu prieš, pavyzdžiui, politinę satyrą, karikatūras. Kalbu tik apie tai, kad būtų susilaikyta nuo tokių veiksmų, kurie jau tampa smūgiu žemiau juostos. Pavyzdžiui, jeigu kritikuojamas koks nors asmuo, neturi būti liečiami vaikai. O tokių pavyzdžių ir Lietuvos gyvenime galima surasti labai daug.

Bet malonu juoktis iš kito žmogaus tik tol, kol nepajuntama savo kailiu, kas yra patyčios. Todėl ir „Charlie Hebdo“ karikatūristams, ir tiems, kas juos palaiko, siūlau imti ir pagalvoti, kaip jaustųsi jie patys, jeigu kažkas staiga žiauriai pasityčiotų iš to, kas jiems yra patiems brangu.

Kai kas iš tai skaitančiųjų gali pasakyti: kas bendra yra tarp islamistų įvykdytų žudynių Paryžiuje ir patyčių, kurių netrūksta mūsų gyvenime. Juk patyčios nežudo.

Deja, bet žudo ir patyčios. Ypač jos žudo tuos, kas yra jautrios širdies. Kiek mūsų valstybėje, kitose Europos šalyse yra įvairių kampanijų, raginančių stabdyti patyčias mokyklose ar kur kitur mūsų gyvenime.

Tačiau, kaip tu jas sustabdysi, jeigu jos tiesiog liejasi iš televizijos ekranų, žiniasklaidos puslapių ir aiškiai duodama suprasti: laimi ne tas, kuris yra žmoniškas, o tas, kas be skrupulų eina per kitų galvas. Ir gali sunaikinti kitą, kad tik pats iškiltų. O tada galima šaipytis iš visko: iš negalios, jeigu kitas žmogus jį turi, dėl to, kad yra kitoks, nesėkmės, jei kažkas mūsų akyse suklupo.

Kai per keletą metų ne pirmą kartą teko susidurti su situacija, kad iš gyvenimo išėjo jautrios sielos geras žmogus, nebepajėgęs gyventi žiauriame pasaulyje, pagalvojau, ar skiriasi tada kuo nors žudikas, kuris atėmė iš kito žmogaus gyvybę ir tas, kuris pastūmė kitą į savižudybę ar privertė griebtis smurto.

Pirmuoju atveju, asmuo bus įvardintas žudiku. O kas yra tas, kuris per patyčias pats iššaukė smurtą ir kitų mirtį?

Todėl kartoju: patyčios irgi žudo. Jos nuodija kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. To neturėtume užmiršti ir dabar, kai pasaulis yra apimtas ažiotažo dėl „Charlie Hebdo“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.