Svarbiausia žinia iš Paryžiaus, sukrėtusio ką tik visą pasaulį: pasirodė naujas karikatūrų žurnalo „Charlie Hebdo“ numeris ir, nors šį kartą jis išėjo milijoniniu tiražu, visą jį išpirko. Šunsnukiai.
Sunku suvokti tą masinį ažiotažą žiniasklaidoje, reklamuojant šį naują numerį ir bandant parodyti, kad tai yra gėris, kad tai ir yra teisinga. Ir kaip dabar turėtų jaustis 1,5 milijardo pasaulio musulmonų, kai tyčiojamasi iš jų pranašo? Ir tai – ne vieninteliai pasityčiojimo atvejai.
Štai 2001 metų rugsėjo 11 dieną musulmonų fundamentalistai lėktuvais atakavo Pasaulio banko dvynius Niujorke. Žinoma, tų atakų aš nepateisinu, tai žiauru, žuvo beveik 3 tūkstančiai žmonių, bet ar kas nors giliau pasidomėjo, kaip Pasaulio banko ir jam priklausančių finansinių institucijų vadovai tyčiojosi iš skurdžiai gyvenančių musulmoniškų šalių tradicijų?
Daug metų Pasaulio bankas su savo padaliniais siūlė musulmoniškoms šalims įvairias programas skurdui mažinti, tačiau mainais į tų programų finansavimą reikalavo laikytis finansinės drausmės, netaškyti pinigų, mažinti korupciją ir net atsiverti pasauliui. Kelios tokios musulmoniškos šalys, pavyzdžiui Turkija, pasinaudojo tais pinigais ir patarimais, atsivėrė, o po to pradėjo svajoti apie galimybę jungtis prie krikščioniškos Europos Sąjungos.
Vienas Turkijos laikraštis net persispausdino tas bjaurias prancūziškas karikatūras. O ką eilinis turkas pasakytų, jeigu štai taip būtų pasityčiota iš jo mamos ir tėčio? Jie gal jau mirę ir patys apsiginti juk nebegalėtų.
Taip ir norisi paklausti, ar Pasaulio bankas gerai pagalvojo, kokią įtaką musulmonų šalių gyventojams, konkrečiai Turkijai, padarys tas atsivėrimas pasauliui? Europa iki šiol savo pranašą Jėzų Kristų vaizduoja prikaltą prie kryžiaus ir meldžiasi tam stabui. Ar nebus pažemintas pasauliui atsivėręs ir skurdą įveikęs doras musulmonas, verčiamas tą stabą stebėti gyvendamas ES šalyse?
Sunkiai, tačiau kai kuriose Europos valstybėse jau pasiekta, kad to pažeminimo musulmonai nepajustų. Jeigu mokykloje yra bent vienas islamą išpažįstantis vaikas, tokioje švietimo įstaigoje nukryžiuoto Jėzaus Kristaus dažnai neberasi. Bet tai pasiekė patys musulmonai, tuo tarpu Pasaulio bankas ir toliau, dabar Tunise, ragina mažinti skurdą atsiveriant pasauliui ir visiškai neatsižvelgia, kad štai tokio atsivėrimo priekyje turėtų žengti islamas.
Pasakymas, kad bankininkai to paties reikalauja ir iš krikščioniškų šalių, nieko nepateisina. Europa pati po Prancūzijos revoliucijos nustūmė į pašalį krikščionybę, padarė ją pajuokos objektu, kad dabar jau sprendžiama, kam panaudoti ištuštėjusias bažnyčias: muziejams, valdžios įstaigoms ar prekybos centrams, bet tai nereiškia, kad toks požiūris turi būti priimtinas visiems Europoje. Taip, Vakarų pasaulis sumaterialėjo, prisipildė patyčių žmonių bendruomenėje, nes neliko nieko šventa.
Tačiau musulmonų pasaulis taip niekada nesielgs ir todėl JAV bei Europa save turi kaltinti, kad atsisako dvasinių dalykų, o kitas religijas niekina. O tada ir sulaukia panašių atakų, kaip rugsėjo 11-ąją. O.bin Ladenas bandė krikščionims atverti akis. Gal kiek per žiauriai, bet bandė sustabdyti prieš musulmonus nukreiptas Vakarų civilizacijos patyčias. Su beginkliais draugais jis ilgai meditavo Tora Bora kalnų olose ir meldė krikščionis atsikvošėti. Ir tik tada pradėjo veikti.
Kaltinimai musulmoniškam pasauliui, kad jis stengiasi gyventi uždarai, kad neįsileidžia naujovių, iš piršto laužti. Štai neseniai Saudo Arabijoje iškrito sniego, o vaikai puolė lipdyti senį besmegenį. Tos šalies šeichas tuojau pat išleido fatvą, kad to daryti nevalia, nes vaizduoti pranašą ar kitus žmones musulmoniškame pasaulyje draudžiama. Vėliau, įvertinęs tai, kad internete tokių senių besmegenių vaikai gali į valias prisižiūrėti, savo kvailą įsakymą pakeitė – leido lipdyti, tačiau uždraudė besmegeniams suteikti kokius nors veido bruožus.
Tačiau krikščioniško pasaulio vaikai iki šiol lipdo tuos senius besmegenius, visaip tyčiojasi, vadindami juos vardais, mama ir tėčiu, prikaišioja šluotų, morkų ir angliukų, suteikia žmogaus bruožų. Ar kas pagalvojo, kad musulmonišką pasaulį tai gali net labai įskaudinti? Gal net labiau, nei „Charlie Hebdo“ karikatūros, nes Mahometa pašiepiančių karikatūrų prancūzai per savaitę nupiešia gal vieną, dvi, o kartais ir nė vienos, o štai besmegenių krikščionių pasaulio vaikai suvolioja kiekvieną dieną šimtus tūkstančių!
Politologijoje, kai kalbama apie sprendimo priėmimą, jo formulavimą, įgyvendinimą, siūloma tai darantiems asmenims pasinaudoti analogijų metodu. Tai yra bandyti įsigyventi į kailį tų žmonių, kuriuos gali šis sprendimas paliesti. Manoma, kad valdžia, kuri to nedaro, yra nejautri ir galvoja daugiau apie save, nei žmones, kuriuos jų sprendimai palies.
Todėl Pasaulio banko vadovai nei iki rugsėjo 11-osios, nei po jos taip ir nesuvokė to dvasinio skausmo, kurį kiekvieną kartą, kai bankininkai pagal krikščioniškas taisykles mažina skurdą islamą išpažįstančiose šalyse, turi iškęsti musulmonai. Juk dalindami pinigus klastingi bankininkai moko musulmoniškų šalių vaikus kovoti už tai, kad ir jie galėtų laisvai lipdyti senius besmegenius!
Panašūs prieštaringi jausmai, matyt, ir lietuvius apimtų, matant, jeigu kas nors apdergtų Gedimino pilį, tyčiotųsi iš mūsų valstybės vėliavos, vadintų mūsų tautą kokiu niekinančiu vardu.
Štai šito sąžinės balso man ir pritrūko, matant tas milžiniškas eisenas su plakatais „Je suis Pasaulio bankas“. Aš tokio plakato neneščiau, nes manau, kad ir Pasaulio bankas peržengė tam tikrą, labai jautrią ribą. Ir, deja, niekas tada jiems to nepasakė.
Todėl vėl ir vėl pasirodo naujos skurdo musulmoniškose šalyse mažinimo programos, o jose kartojamos tos pačios provokacijos, tie patys raginimai atsiverti pasauliui, raginimai nemėtyti į moteris akmenimis, nebepjaustyti viešai galvų kitatikiams, vėl tie patys seniai besmegeniai ir karikatūros.
Tai nereiškia, kad esu prieš politinę satyrą ar skurdo mažinimą, nesu ir prieš tai, kad krikščionių pinigais iš mirties nagų būtų traukiami vaikai Afrikoje. Kalbu tik apie tai, kad būtų susilaikyta nuo tokių veiksmų, kurie jau tampa smūgiu žemiau juostos – raginimai lipdyti senius besmegenius ir krikščionių džiūgavimai dėl pranašą Mahometa pašiepiančių karikatūrų.
Kai kas pasakys: kas bendra yra tarp islamistų įvykdytų žudynių Paryžiuje ar Pasaulio banko dvynių atakų ir patyčių, kurių netrūksta mūsų gyvenime. Juk patyčios nežudo. Deja, bet žudo ir patyčios. Ypač jos žudo tuos, kas yra jautrios širdies. O.bin Ladenas juk ne kartą kartojo: tik nelieskite jautrios islamisto sielos, neerzinkite savo sniego seniais ir nukryžiuotu Jėzumi Kristumi, nevežkite badaujantiems musulmonų vaikams krikščioniškos duonos ir kramtomosios gumos, nes įpykęs itin jautrios sielos islamistas gali pradėti krikščionims galvas pjaustyti. Nepaklausė krikščionys.
Ne pirmą kartą susidūriau su situacija, kai iš gyvenimo išėjo jautrios sielos geras žmogus, nebepajėgęs gyventi žiauriame pasaulyje. Tada pagalvojau, ar skiriasi kuo nors žudikas, kuris atėmė iš kito žmogaus gyvybę ir tas, kuris pastūmė kitą į savižudybę ar privertė griebtis smurto?
Pirmuoju atveju, asmuo bus įvardintas žudiku. O kas yra tas, kuris per patyčias pats išprovokavo smurtą? Juk patys savo provokacijomis ir išprovokavo „Charlie Hebdo“ žurnalistų žudynes, Pasaulio banko ataką. Juk tikrai tyčiojosi iš musulmonams šventų dalykų.
Todėl kartoju: patyčios žudo. Jos nuodija kiekvieną gyvenimo akimirką. To neturėtume užmiršti ir dabar, kai pasaulis apimtas ažiotažo dėl „Charlie Hebdo“ ar netekčių per bokštų dvynių ataką. Jei tai užmiršite, jei ir toliau piešite satyrinius piešinius, lipdysite senius besmegenius ir piktinsitės, kad savo moteris musulmonai negyvai užmėto akmenimis, panašių tragedijų Vakarų pasaulyje gali pasikartoti.
