Kas kita Paryžius, amžinosios meilės miestas, apie kurį daugelis iš mūsų svajoja ir kuris nei vienam nekelia asociacijų su prievarta, mirtimis ir karo žiaurumais. Aišku, kad švelnūs paryžiečiai nenusipelnė tokių sukrėtimų, prie kurių buvo įpratinti buvusios sovietinės erdvės gyventojai, mūsų kaimynai ukrainiečiai ir mes patys. Nežinau, ar galima tarti, kad ukrainiečiui lengviau laidoti žuvusį artimą žmogų negu prancūzui. Nemanau, kad kažkas ryžtųsi pasakyti apie imunitetą skausmui, atsirandantį dažnai laidojant artimus žmones.
Iš savo patirties irgi siaubingame Afganistano kare praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio laikais galiu pasakyti, kad šiek tiek padeda neskiestas spiritas. Bet ir tai labai trumpam.
Nenoriu pamokslauti, tačiau manau, kad Europos Sąjungos vadovų ir dalies visuomenės reakcija į „Ukrainos aklavietę“ nėra adekvati. Toli gražu ne viskas padaryta, ne visos turimos galimybės ir svertai išnaudoti, kad liautųsi kruvinas karas Ukrainoje.
Kalbant apie teroro aktus Paryžiuje reikėtų atkreipti dėmesį, kad tai senų įvykių, prasidėjusių prieš keliolika metų Danijoje tąsa. Anuomet vienas Danijos laikraštis išspausdino pranašo Mahometo karikatūras, kurias vėliau perspausdino "Charlie Hebdo", tuo išprovokuodamas piktus protestus musulmonų pasaulyje.
Į žurnalo redakciją jau tada buvo mesta padegamoji bomba, leidinio redaktoriui buvo pagrasinta susidorojimu, tačiau nei leidėjas, nei jo komanda neišsigando ir prieš metus iki kruvinų įvykių išleido komiksų knygą, kurioje vaizduojamas islamo įkūrėjo gyvenimas.
Reikia atiduoti pagarbą drąsiems žurnalistams, kurie tęsė savo darbą saugomi prancūzų policijos darbuotojų. Klausimas tik, ar tas darbas buvo reikalingas ir tuo labiau ar buvo vertas jų gyvybių.
Klausimas nevienareikšmiškas. Iš vienos pusės, tai galima vadinti ryžtinga kova už žodžio laisvę, iš kitos pusės - dalies islamiškąsias vertybes uoliai, net fanatiškai išpažįstančių žmonių šjuokimas.
Prancūzijos vyriausybė lyg ir pažadėjo leidėjams 1,2 milijonų eurų vertės injekciją, kad jie toliau tęstų kovą už žodžio laisvę, gal dar sustiprins ir redakcijos apsaugą, tačiau ar tai tikrai tas vienintelis teisingas kelias kuriuo reikia eiti?
Prievarta išsiųstas į Afganistaną visą laiką kišenėje nešiojausi atsarginę granatą, kurios niekada nepanaudodavau, o laikiau tam vieninteliam atsarginiam atvejui, jei grėstų pavojus pakliūti į nelaisvę.
Tai būčiau padaręs (susisprogdinęs granata) ne iš neapykantos priešui, ne pareigos paskatintas, o tiesiog iš baimės, kad modžachedai man nupjaustys viską kas atsikišę pradedant ausimis.
O po to dar padarys raudonąją tulpę (gyvam nulups odą) ir paliks lėtai mirčiai. Tie patys, mūsų apsupti, modžachedai su šypsena traukė granatos žiedą ir šaukė „Alach akbar“, bet ne iš baimės, nes puikiai žinojo, kad „šuravi“ (sovietų kareivis) nekankina. Blogiausia, kas jų galėjo laukti - būti išmestiems iš skrendančio malūnsparnio.
Islamo karius į mirtiną mūšį vedė gilus tikėjimas, kad susisprogdinus drauge su kitatikiais jų laukia šlovė, amžinai žydintys sodai ir besišypsančios merginos musulmonų rojuje.
Jokiu būdu neteisinu teroristų poelgių, tačiau perėjęs karo islamo šalyje ugnį išmokau gerbti priešą, išmokau gerbti ir toleruoti atrodančias kvailai ir man nepriimtinas pažiūras.
Todėl niekada nesijuoksiu iš Alacho, nors mano dievas krikščioniškas. Iš Alacho tegul pasijuokia musulmonai, tuomet kai jie tam psichologiškai pribręs. Tikiu, kad tam ateis laikas. Mes, katalikai, bent jau dauguma dabar galime pajuokauti religinėmis temomis, papasakoti anekdotą apie pirmąsias mišias laikiusį girtą kunigą.
Tačiau sutikite - šventosios inkvizicijos laikais už tokį anekdotą būtume sudeginti ant laužo.
G.Labanauskas yra Lietuvos respublikinės Afganistano karo veteranų organizacijos pirmininko pavaduotojas
