Gatvės gimnastika gali būti ir labai šiurkšti, ir ne scenai skirta, bet „Project Mayhem“ vyrukai laimėjo ne tik dėl to, kad raumeningi, bet ir todėl, jog turi meninį supratimą apie tai, ko reikia scenai.
Jų talentas – ne tik padaryti prisitraukimus, bet parodyti tai taip, kad žmonėms suteiktų malonumą. Atrodo, jie viską daro labai lengvai, tačiau tik specialistai žino, kiek reikia pastangų ir valios. Viskas, ką jie darė scenoje, buvo ir jų pačių kūryba.
Smagu, kai susirenka skirtingų profesijų ar net skirtingo mąstymo jaunuoliai, užsibrėžia siekti bendro tikslo ir įgyvendina tai. Džiugu, kad tokius projektus laimi jauni žmonės, paneigiantys nuomonę, esą mūsų jaunimas išglebęs, neturi jokių tikslų, siekia tik pramogų ir lengvų pinigų.
Prie „Lietuvos talentų“ ar „X Faktoriaus“ atrankos durų stovi minios gabių jaunuolių. Žinoma, pasitaiko ir nesusipratėlių, kurie tiksi kažkaip prasibrauti neišlieję nė vieno prakaito lašo. Taip nebūna.
Mūsų projektuose yra buvę ir keistuolių, bet „Lietuvos talentai“ juk yra konkursas visiems. Negalime nubrėžti ribų, kas gali dalyvauti, o kas ne, kaip ir negalime reikalauti pažymos, kas tikrai vertas scenos. Dalyvauti čia gali kiekvienas.
Kiekviename kaime, miestelyje, mokykloje ar klasėje yra balta varna, koks nors keistuolis, kaip ir linksmuolis ar išsišokėlis. Kiekvienoje bendruomenėje yra įvairiausių žmonių. Taip ir „Lietuvos talentuose“.
Kaip pavadinti šiemet dalyvavusį ir prozą skaičiusį vaikiną? Balta varna? Bet tuo jis išsiskyrė.
Galima ginčytis dėl dviprasmius jausmus keliančių „Antikos karių“, finale atlikusių ypač rizikingus triukus, kurie vos nesibaigė nelaime (Svaidant peilius vienam komandos nariui buvo sužalotas pirštas. – Red.).
Kaip ir žiūrovai, mes, projekto rengėjai ir komisija, buvome pritrenkti šio pasirodymo. Tačiau „Antikos kariai“ – garsi ir populiari grupė, pavojingus triukus su ginklais rodanti įvairiuose renginiuose ir net privačiuose vakarėliuose. Tai žmonės, daug metų dirbantys su ginklais, o vienas iš jų – Jurijus Bykovas – ne kartą yra tapęs pasaulio peilių svaidymo į taikinį čempionu.
Kai jie mums parodė savo laimėjimus, mes jais nesuabejojome. Juk tai ne būrelis buvusių kalinių, kurie atėjo pagąsdinti žiūrovų. Tai žmonės, kurie žino, ką ir kaip daro, bet pastarasis jų pasirodymas sukėlė ne susižavėjimą, o siaubą.
Bet pripažinkime, juk ir cirke liūtas gali nukąsti dresuotojui galvą. Kas nors gali nukristi nuo lyno.
Galbūt tai buvo ne „Antikos karių“ diena. O galbūt jie nepasvėrė realaus pavojaus.
Pasaulyje, beje, yra daug panašių pavyzdžių. Didžiojoje Britanijoje vienas „Talentų“ dalyvis mėtydamas degančius peilius užrištomis akimis pataikė savo asistentei į pilvą ir ją sužalojo. Indijoje 20 jaunuolių daužė vienas kitą lazdomis ir plytomis per galvas, liejosi kraujas, buvo sužeistųjų. Bet toje šalyje tai normalu – tokia tradicija, taip demonstruojamas vyriškumas.
Panašiai aiškino ir „Antikos kariai“, esą jų menas – vyriškumo demonstravimas, todėl traumų ir žaizdų jie nesureikšmina.
Vis dėlto manome, kad tai nebuvo sceninis pasirodymas, nes sukėlė nemalonius pojūčius, siaubą.
Buvome perspėję silpnesnių nervų žiūrovus, kad pasitrauktų nuo ekrano ir, ginkdie, nebandytų kartoti panašių triukų. Ateityje tokių pavojingų sporto šakų atstovams dalyvauti neleisime. Nemanau, kad tokiuose projektuose reikia šiurpinti žiūrovus.
Žiūrovams reikia parodyti įvairių sričių talentų, bet nereikia perlenkti lazdos. Šiemet buvo ypač daug įdomių dalyvių – nuo šokėjų ir dainininkų iki akrobatų, fokusininkų, „Pole Dance“ (dar gana naujos sporto šakos, kurią ketinama įtraukti į olimpinę programą) atstovų.
Jei ne „Lietuvos talentai“, turbūt net nežinotume, kokių gabių žmonių yra Lietuvoje.
Žmonės – vienintelės mūsų naudingosios iškasenos. Tad turime atkreipti dėmesį į visų sričių talentus, kuriems reikia padėti.
Nuo to mūsų šalis tik suklestės ir išsivaduos nuo jausmo, kad esame maži, niekam neįdomūs ir tuoj visi išmirsime. Skirkime tokiems žmonėms dėmesio, girkime, o ne kritikuokime. Taip kartu tobulėsime ir augsime.
