Tokių užeigų lankytojai niekada nesako: „Einu į barą.“ „Aš pas Petrauckų.“ arba „Varom pas Staską.“ Nelygu, kas prie baro stovi.
Portalas lrytas.lt pasižvalgė po kaimų barus, kur teka kasdienis provincijos vyrų ir moterų gyvenimas.
Gėrimai. „Tik septyni su puse“, – vos pravėrus užeigos Troškūnuose (Anykščių r.) duris išdrožė prie baro stovinti moteriškė.
Nusistebėjus, kad tiek litais alaus bokalas net Vilniuje kainavo tik prabangiuose baruose, barmenė Gražina paaiškino, kad šis skaičius – tai alaus stiprumas, o ne kaina.
O kaina, ranka užrašyta ant murzino lapelio, gali išversti iš koto net neišlenkus bokalo. 1,5 lito (lankėmės prieš Naujuosius metus). Tiek tamsaus gintaro spalvos skystis pusės litro bokale kainuoja Troškūnų bare.
„Čia toks „Gintarinė puta“ vadinasi“, – dar nespėjus atsitokėti nuo kainos toliau aiškino Gražina. „Gintarinė puta“ – Panevėžio daryklos produktas, karaliaujantis Aukštaitijos kaimų baruose.
Tiesa, nei gintarinės, nei kokios kitos putos pripylus bokalą nematyti.
Skonis? Degtinės, skiestos su alumi. Žinoma, kai toks stiprumas, nėra ko kito tikėtis.
Vietiniai bokalus lenkė nesiraukydami ir neklausinėdami, ar yra kitokio gėrimo. Tik vienas atvykėlis paprašė vadinamojo bambalio ir gavo ukrainietiško stipraus.
„Vytas yra Ukrainos draugas, todėl ir alų tik tokį geria“, – baro prieblandą sudrebino kelių vyrų ir moterų juokas.
Prietemoje lentynoje virš baro buvo galima įžvelgti pigiausios degtinės ir trauktinės butelius. Ar iš jų kada nors įpila paslaugi barmenė? Vargu.
Maistas. Užkandžių Troškūnų bare neverta tikėtis. Apskritai maisto jokio. Tiesa, arbatos yra dviejų rūšių: juodosios ir žaliosios.
Pasiteiravus, ar prie alaus gautume bent traškučių pakelį, Gražina greitai pasiūlė išeitį: „O jūs nueikite į parduotuvę už sienos, nusipirkite ir čia atsineškite. Žinau, kad ten čeburekų yra. Bet jie šaldyti. Kažin ar pašildys.“
Neregėtas dalykas kituose baruose – Gražina net lėkštes pasiūlė iš parduotuvės atsineštai keptai duonai su česnaku ir čeburekams.
Čeburekų mėsa keistai pilkšva, su leduku viduje (nespėjo sušilti).
Duona – ne tik su česnakais, bet ir su mašinų alyvą, o ne aliejų primenančiu poskoniu.
Interjeras. Įprastas tokiems barams atributas – ragai. Tik nuolatiniai klientai ant jų kepurių nekabina. Kaip ir nežiūri visą dieną įjungto televizoriaus.
Trys stalai – vienas ilgas ir du trumpesni. Labiausiai nuzulintas ilgasis – prie jo kasdien susirenka vis ta pati kompanija. Čia visi telpa. Šalia langas, pro jį matyti lėtai tekantis Troškūnų gyvenimas.
Du trumpieji stalai turbūt skirti atklydėliams.
Šalia – didesnė salė, čia greičiausiai rengiami gedulingi pietūs. Niekas net negalvoja ten prisėsti.
Šalta, drėgna, nes patalpos nešildomos, o durys vis praviros. Apie jaukų židinį su traškančiomis malkomis galima tik pasvajoti.
Lankytojai. Anot Gražinos, jei kuris iš nuolatinių klientų bent dieną neateina, draugija susirūpina.
Tądien buvo visi, todėl klausinėti, kur pradingo Jonas ar Modestas, neteko.
„Mes atostogaujame“, – išdidžiai pakėlė galvą drąsiausiai besijaučianti baro moteriškė ir pakvietė kitą nuolatinį lankytoją sėsti šalia. Jonas naujienų neturėjo: nors jis bene vienintelis iš visos kompanijos dirbantis, šiandien darbo lentpjūvėje nebuvo.
Kita baro moteris – priešingybė. Tyliai kažką po nosimi murmanti, susigūžusi. „Ji – muzikologė, psichologė“, – vardijo apie kolegę drąsioji. Tačiau pagaliau tylioji pasisakė, kad visą gyvenimą pradirbo Troškūnų valgykloje: „Bundelas kepiau, lėkštes ploviau.“
Dar vienam nuolatiniam lankytojui prilipusi Eksvaiderio pravardė. Žodis, kurio veltui ieškotum „Tarptautinių žodžių žodyne“.
Pasirodo, vyras buvo išvažiavęs uždarbiauti į Angliją, o grįžęs pasipasakojo, kaip čigonai raudavo burokus, o jis eidavo iš paskos ir krapštydavo iš žemės tai, ką tie palikdavo. Nuo to ir prilipo keista pravardė.
Spalvingiausia baro asmenybė – Modestas, visus lenkiantis iškalba. Sovietmečiu tiesė Baikalo–Amūro magistralę, trankėsi po Lietuvą, buvo Anglijoje.
„Žmonės miestuose tikrai nežino, kaip mes čia Troškūnuose gyvename. O čia skurdas ant skurdo“, – liūdnai atsiduso Modestas.
Istorijos. Modestas gali valandų valandas pasakoti apie 12 tūkst. kilometrų kelionę geležinkeliu Sibire, bet jis pribloškė klausimu vienai baro lankytojai: „O tu atsimeni, kaip aš tau ligoninėje papus taisiau?“
Modestas buvo Troškūnų ligoninės santechnikas, elektrikas, kūrikas. Bet labiausiai jis didžiuojasi lavoninės sanitaro darbu.
Ne vien su negyvėliais ligoninėje jis turėdavo reikalų: „Ateidavau prie moteriškų tiesiai iš katilinės. Rankos suodinos, tai ištepdavau. Norėdavau pataisyti, kad geriau atrodytų. O tai guli viskų išvertusios, išdžiūvusios, išbuvusios.“
Šį savo prisiminimą jis palydėjo garsiu juoku. „Man tokių kavalierių pilni pakraščiai“, – pyktelėjo moteriškė.
„Aš tau ne kavalierius, aš – darbuotojas“, – atrėžė Modestas.
Vėliau jis tęsė pasakojimą: „Penkiolika metų nabašninkus nešiojau rankomis. Išsižiojusius visokius. Nė vienas nesiskundė. Dabar tai ligoninėj liftų intaisė. O aš, būdavo, persimetu per petį ir nešu.“
Modestas matė daug mirčių. Jis prisimena, kaip mirė kaimynai, savo rankose jo ranką laikydami.
„Jaučiu, kaip ranka tik šąla, šąla. Paskui pradeda stingti. Bet vis tiek laiko. Sakau: „Atleisk greičiau“, o jis vis tiek nepaleidžia. Užspaudė, ir vsio“, – kraupiomis istorijomis baro prieblandoje dalijosi troškūnietis.
Ar daug žmonių numirė ant Modesto rankų? Atsakė jis daug negalvodamas: „Pusė kapų Troškūnuose.“ Jis ir nuprausdavo, ir barzdas nuskusdavo, ir aprengdavo velionius, ir į karstus suguldydavo. Kad būtų taip, kaip turi būti, kad žmogus tvarkingai atrodytų.
Aptarnavimas. Troškūnuose, kuriuose, naujausio surašymo duomenimis, vos 451 gyventojas, – net trys barai ir septynios parduotuvės. Gražina randa apie ką pasišnekėti su kiekvienu savo baro lankytoju, bet nesunku pastebėti, kad ji stengiasi išlaikyti tam tikrą atstumą. Kitaip būtų neįmanoma – nuolatiniai klientai imtų jaustis kaip namuose.
Ką veikia kiti Troškūnų gyventojai, kurie tuose trijuose baruose nesilanko? Ogi kasdien apeina parduotuves, neužmiršdami pamokyti pardavėjų: „Aš čia duonos nepirksiu, nes kitoje parduotuvėje mačiau, kad tokia pat penkiais centais mažiau kainuoja.“
Troškūnuose mėgsta pajuokauti: „Kol apeina bobelė visas parduotuves, jau ir pavakarė. Ir vis tiek parėjus namo atsimena, kad degtukų nusipirkti užmiršo.“
Įvertinimas. Šį barą įvertinti nelengva. Klientai gerokai kauštelėję, bet nepasitaikė įkyrių tokiose įstaigose klausimų „Ar tu mane gerbi?“ Apskritai į nepažįstamus atvykėlius buvo stengiamasi kreiptis „jūs“. Už tai galima būtų skirti keturias vištas iš penkių.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai ne pats įspūdingiausias iš tokių barų. Todėl trys vištos iš penkių už bendrą įspūdį.
Tad bendras įvertinimas – trys ir dar pusė vištos.
