Jei tarp visų Kaune gyvenančių užsieniečių būtų surengtas lietuvių kalbos žinių konkursas, Greitosios pagalbos stoties savanoris 24 metų Laurienas Niyitanga galėtų pretenduoti į jo lyderius. Tačiau ne tik puikios kalbos žinios džiugina paramediko kolegas, rašo „Laikinoji sostinė“.
Draugiškas, vikriai prijungiantis deguonies aparatūrą, ant kūno uždedantis elektrodus, profesionaliai pamatuojantis kraujospūdį vaikinas sugeba pakelti ligonių ūpą – suprantama, tų, kurių būklė nekelia didelio pavojaus.
„Moderniame vakarietiškame mieste esu priverstas suktis su 58 eurų per mėnesį“, – plačiai šypsojosi iš Ruandos į Kauną atvykęs jaunuolis. Pastarosiomis dienomis didžiausias jo rūpestis – rasti darbą ir sudurti galą su galu.
Priglaudė lietuvis kunigas
Ruandoje per 1994-ųjų genocidą tėvų netekęs Laurienas su dviem broliais ir seserimi užaugo pas savo tetą šios šalies sostinėje Kigalyje, o vėliau susipažino su garsiu lietuvių kilmės misionieriumi kunigu Hermanu Šulcu.
H.Šulcas priglaudė Laurieną jaunimo sodyboje, kurią buvo įkūręs netoli nuo Kigalio, o paskui nutiesė jam kelią į Lietuvą.
Baigęs Kigalio gimnaziją, vaikinas 2013 metų sausį nusprendė įsikurti Lietuvoje, nes prasimušti į JAV ar Vakarų Europos aukštąsias mokyklas jam trūko pinigų.
Iš pradžių jaunuolis gyveno H.Šulco įkurtoje jaunimo sodyboje Kretingos rajone, o vėliau kunigo iniciatyva kartu su keturiais tautiečiais buvo įkurdintas Prienų rajono sodyboje. Trečia stotelė, o galbūt ir paskutinė stotis – Kaunas, kuriame Laurienas gyvena jau pusantrų metų.
Ruandietį sodomino Baltijos šalių, ypač – Lietuvos, istorija: dar gyvendamas Afrikoje jis godžiai rijo knygas apie Sąjūdį, prieš ketvirtį amžiaus vykusias kovas dėl laisvės. Jaunuolis daug sužinojo ir apie Kauną – tarpukario Lietuvos laikinąją sostinę.
Tačiau potraukis medicinai nurungė geopolitiką ir istoriją. 2014 metų rudenį Laurienas įstojo į Kaune veikiantį Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą. Jaunuolis viliasi, jog po dvejų metų trukmės studijų jis rankose jau laikys profesionalaus paramediko diplomą.
Išgirsta pacientų padėkų
„Prieš porą mėnesių tapau greitosios pagalbos savanoriu, buvau apmokytas. Šis darbas man – puiki praktika, praturtinanti teorinių žinių bagažą.
Įžengęs su kitais brigados nariais į ligonių būstus, nė karto neišgirdau piktų šūksnių dėl savo odos spalvos.
Pacientai ir jų artimieji nustemba mane išvydę, iš pradžių gal kiek nepatikliai stebi, bet paskui išlydi draugišku žvilgsniu.
Vieną moterį, kurią dėl širdies bėdų teko neštuvuose pristatyti į Klinikas, po kelių dienų sutikau šios ligoninės koridoriuose. Ji man nusišypsojo ir padėkojo už darbą“, – prisiminė Laurienas, savanoriu dirbantis dukart per savaitę.
Laurynu juodaodį pakrikštijęs Greitosios pagalbos stoties personalas baimindavosi, kad pasibaigus pamainai 22 valandą viešuoju transportu į savo bendrabutį Jonavos gatvėje grįžtantis Laurienas rastų kelią ir svarbiausia – nenukentėtų nuo chuliganų.
Tačiau vaikinas medikus nuramindavo: jis jaučiasi visiškai saugus.
Giria dėl lietuvių kalbos
Tik vieną kartą, eidamas tiltu netoli nuo bendrabučio, Laurienas išgirdo nepažįstamo jaunuolio paniekinamą šūksnį: „Žiūrėkit, nigeris!“ Tačiau kartu buvę nepraustaburnio draugai jį iškart sudraudė.
Kaunas – ne Paryžius ar Londonas, kur juodaodžių nepalyginti daugiau. Čia vietos gyventojai gatvėse vis dar kreipia į juos dėmesį, tačiau, anot Laurieno, priima palankiai.
Troleibusuose keleiviai maloniai nustemba, išgirdę iš juodaodžio paramediko lūpų „atsiprašau“.
Kai kurie pagiria, jog jis – šaunuolis, gerai išmokęs kalbą, klausinėja, kaip jam sekasi Kaune, kuo užsiima – užsimezga pokalbis, trunkantis iki pat kelionės pabaigos.
Glumina girtuoklystės
Laurienas jau aštuonis mėnesius draugauja su lietuve, tačiau dar nėra apsisprendęs, ar ši mergina tikrai jam yra skirta.
„Lietuvaitės – labai gražios ir mielos. Tačiau svarbiausia man – vidinis grožis.
Daugelis merginų plėšia dūmą, o aš to nepakenčiu. Mano draugė taip pat rūko“, – pasakojo ruandietis.
L.Niyitangą nupurto ir daugelio jaunuolių potraukis alkoholiui. Pamatęs Kauno gatvėse apsvaigusius vaikinus ir merginas, prie barų šlitinėjančius žmones, jis stebisi – argi nėra kitokių būdu linksmintis?
„Jeigu ir turėčiau pakankamai pinigų, nešvaistyčiau jų svaigalams – barus iškeisčiau į keliones, negailėčiau pinigų sveikatai. Daug gražių dalykų galima pamatyti ir Kaune, tik nemaža dalis jaunimo to nevertina.
Pažaislio vienuolynas, Kauno pilis, Arkikatedra, Kauno marios, muziejai, jaukūs parkai – yra kur paganyti akis, užuot kilnojus taurelę“, – vardijo Laurienas.
Leidimą Lietuvoje gyventi turintis L.Niyitangu šiuo metu svajoja apie minimalią 300 eurų algą.
Laurieno mėnesio pajamos nesiekia 60 eurų.
Picerija užtrenkė duris
Vaikinas gauna 29 eurų stipendiją Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, tokia pat suma skiriama ir iš kunigo H.Šulco jaunimo sodybos Kretingos rajone lėšų. Kartą per pusmetį jaunuolis dar gavo vienkartinę padidintą 200 litų profesinio mokymo centro stipendiją.
Beveik visus pinigus savanoris skiria maistui ir viešajam transportui – džiaugiasi, kad dar nereikia mokėti už gyvenimą bendrabutyje.
Ruandoje apie 50 procentų gyventojų neturi darbo, vidutinė mėnesio alga – 50 eurų.
„Lietuviai nori lygiuotis į Vakarus, todėl piktinasi mažomis algomis. Tačiau man tokie skundai kelia juoką – gaudamas 300–500 eurų, jausčiausi kaip karalius“, – pasakojo juodaodis.
Vaikinas mėgina rasti darbą, bet dažniausiai išgirsta neigiamą atsakymą.
Pavyzdžiui, Kaune padavėjo ieškoję picerijos vadovai kreipėsi pagalbos net į Darbo biržą. Tačiau iš biržos gavę Laurieno duomenis, verslininkai jau kitą dieną paskubėjo atmesti jo kandidatūrą. Durys jaunuoliui buvo užtrenktos daugelį kartų.
Į akis vaikinui tiesiai nepasakoma – jis galbūt netinkamas todėl, jog yra juodaodis, atvykęs iš Afrikos.
„Viliuosi, jog tikrai ne dėl to, tačiau žmonėms į širdį juk neįlįsi“, – kalbėjo L.Niyitanga.
Pajūryje dirbo padavėju
Paskutinė Laurieno darbovietė – Palangos viešbučio restoranas, kuriame jis praėjusią vasarą dirbo padavėju.
Užsidirbęs šiek tiek pinigų, jaunuolis galėjo lengviau atsikvėpti. Bet tai truko vos kelis mėnesius.
„Galėčiau prižiūrėti senyvus žmones, triūsti pas ūkininkus, budėti.
Esu stiprus, sveikas ir darbo tikrai nebijau. Tačiau pastangos kol kas bevaisės.
Tačiau palikti Lietuvos aš neketinu – vis tiek bandysiu čia prasimušti. Sekasi tiems, kurie stengiasi.
Daugiau kelių turėtų atsiverti 2016 metais, kai įgysiu paramediko diplomą“, – ruandietis apie ateitį kalbėjo optimistiškai.
Afrikiečio neatbaidė ir gerokai šaltesnis klimatas – sunki buvo tik pirma žiema.
Paguodos sulaukia iš medikų
„Lietuviai neišsiskiria iš kitų tautų. Kaip ir visame pasaulyje, jūsų šalyje yra ir gerų, ir blogų žmonių.
Kaune mane supa geranoriški bendradarbiai, studentai, dėstytojai – niekas nekenkia, nežemina“, – tvirtino Laurienas.
Greitosios pagalbos stoties medikai pavaišina jį įvairiais gardumynais, guodžia, kad jei neturės kur prisiglausti, padės surasti stogą virš galvos.
Kaunas Laurienui primena vakarietišką miestą.
Toks įspūdis jaunuoliui susidaro vaikštant laikinosios sostinės gatvėmis, stebint žmones, garsius architektūros objektus.
Labiausiai jam patinka grožėtis Kauno mariomis ir jų apylinkėmis, Pažaislio vienuolyno ansambliu.
Po studijų grįžta į savo tėvynę
Kaune medicinos mokslus kremtančius juodaodžius galima suskaičiuoti pirštais.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete šiuo metu studijuoja 10 tamsiaodžių jaunuolių.
Penki atvyko iš Nigerijos – keturi jaunuoliai ir viena mergina.
Kiti Kaune studijuojantys juodaodžiai – Švedijos, Didžiosios Britanijos, Airijos piliečiai.
Iš Vakarų šalių mokytis atvykę juodaodžiai Lietuvoje ilgai neužsibūna dėl, jų akimis, menko uždarbio.
Įgiję gydytojo diplomą jie sugrįžta į savo tėvynę.
Studijas Sveikatos mokslų universitete kol kas baigė tik vienas iš Afrikos kilęs studentas.
Nigerietis buvo pasirinkęs visuomenės sveikatos studijų kryptį. Gavęs diplomą, jis iš Lietuvos išvyko.
Jaunuolis kolegas papirko darbštumu
Irena Dabulskienė, Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties slaugos padalinio vadovė:
„Mūsų stotis pirmoji Lietuvoje nuo praėjusių metų vidurio priima dirbti savanorius, kurie talkina greitosios pagalbos brigadoms.
Šiuo metu pas mus dirba apie 100 savanorių – jaunuolių iš įvairių mokyklų.
Jie vykdo brigados vadovų nurodymus, teikia pagalbą ligoniams.
Laurienas yra atsakingas, nuoširdus, savo linksmumu ir gera nuotaika užkrečia aplinkinius.
Vaikinas greitai išmoko lietuvių kalbą ir perprato jam skirtas užduotis.
Jei jis atkakliai sieks tikslo, ateityje taps profesionaliu mediku.
Nors jaunuoliui dabar nelengva, jis nenuleidžia rankų.
Matant, kaip žmogus stengiasi, su juo malonu dirbti visam kolektyvui.
Atrodo, jog medicina yra Laurieno pašaukimas – jis ne tik trokšta įgyti žinių, bet ir puikiai bendrauja su pacientais.“
