Svarsčiau, ar apskritai verta aptarinėti šią temą. Psichologų rekomendacijos sako, kad verta - etiški rašiniai apie savižudybes didina dėmesį problemai, skatina ieškoti jos sprendimo būdų, griauna mitus apie savižudybę. Vienintelis klausimas – kaip rašyti.
Yra viena pagrindinė taisyklė, kurią būtina prisiminti ir mums, kurie rašome, ir jums, kurie skaitote.
Savižudybė neturi vienos priežasties. Pabraukiu ir paryškinu šriftą, kad geriau įsidėmėtumėte. Negalima kaltės sumesti ant bendraamžių patyčių, mokyklos, šeimos ar vieno kokio kito veiksnio. Tai tiesiog neatitinka tikrovės.
Jei savižudybė turėtų vieną aiškią priežastį, protingi ir gyvybę mylintys lietuviai jau būtų išsprendę šitą skaudžią bėdą. Deja. Ji sudėtinga, paini, sunkiai apčiuopiama.
Skyriau šiai temai kelias dienas, bet atsakymo į klausimą „kodėl mergaitė nusižudė?“ neturiu. Man patiko vienos jos kaimynės mintis. Senyvo amžiaus moteris tiesiog gūžčiojo pečiais: „Vieni sako, kad priežastis ta, kiti – kad ta, o aš ir nežinau.“ Ji neliko abejinga nelaimei, bet ir suvokė žinojimo ribas. Gili išmintis.
Ir rašinių tikslas nėra nustatyti kaltininkus. Būtų naivu to tikėtis. Jų tikslas – atskleisti kraštelį tikrovės, kurią žurnalistui pavyko pastebėti. Didesnių lūkesčių negali turėti nei rašantysis, nei skaitantysis. Čia ne biudžeto projektas, kur skaičiukai turi „sueiti“. Čia daug kampų turinti žmogaus realybė.
Dėl to man pasirodė svarbus pokalbis su paaugliu, publikuotas sekmadienį vakare. Vaikinas internete anksčiau buvo prisipažinęs, jog tyčiojosi iš mergaitės. Komentatoriai iškart „suvedė galus“, kad jis kalčiausias dėl jos mirties. Jam „rankos pradėjo drebėti“, kai paskaitė komentarus po straipsniu – grasinimus, įspėjimus, įžeidinėjimus.
Taip, jis elgėsi žiauriai, kai tyčiojosi. Viliuosi, kad jam ir kitiems jo bendraamžiams nelaimė bus pamoka, kaip kartais lengva sužeisti žmogų. Bet būtų paika ir nebrandu visą kaltę suversti ant vieno mokinio. Tai tiesiog neatitinka tikrovės.
Šitais googlinimo ir greitos informacijos laikais darosi sunku pakęsti paslaptį. Mirtis yra ir liks viena tų temų, kuri nepavaldi naujosioms technologijoms. Kaip ir žmogaus esmė. Nuo S.Freudo laikų ne vienas psichoanalitikas ir psichologas mėgino perprasti žmogų. Yra sukurta daugybė asmenybės (raidos) teorijų, tačiau žmogus taip ir lieka paslaptis. Jos nepagooglinsi. Nors mus tai ir veda iš proto.
Tas pats su konkretaus žmogaus savižudybe – niekas neatskleis jos priežasčių. O jei kas tvirtins, kad atskleidė, tai greičiausiai iš neišmanymo. Netikėkite jais.
Kaip tuomet elgtis savižudybės akivaizdoje? Sužinoti kaltų neišeina, o neteisybė ir pyktis tokie didžiuliai!
Kalbėkitės apie tai. Raskite žmogų, kuriam galėtumėte išsipasakoti, išsipykti, išsikaltinti. Būtinai išliekite savo jausmus! Jei reikia, apkaltinkite ir visą pasaulį, tik be lūkesčio, kad pasaulis nuo to pasikeis. Tegu aistros susigeria į žemę ir ją patręšia, o jūs nusiraminęs nuspręskite, kokį mažą darbą padarysite šiandien, kad nevilties būtų mažiau.
Gal užteks paklausti savo vaikų, kaip jiems sekėsi, pakalbinti kiemsargį, kuris kas rytą šluoja kiemą, ar kelyje praleisti į darbą skubantį vairuotoją. Užteks tiek nedaug, kad priežasčių savižudybėms aplink jus sumažėtų.
Galiausiai linkiu visiems rimties ir ramybės. Ypač dabar, kai žinių apie vaiko savižudybę gauname kone kasdien. Taip neturi būti. Ir „daryti kažką“ reikia visiems – ne tik nelaimėliams kažkur už kompiuterio ekrano arba blogiesiems „kaltiesiems“.
