Šie lietuviai jau padoriai apsirengę (kai kurie ir nepigiai), ir kai kurie jų jau tiek nuėję evoliucijoje nuo beždžionės iki žmogaus, kad net lėktuve nebeploja, orlaiviui nusileidus.
Kur ten: kai kurie jų jau yra pažengę tiek, kad net leidžia sau nusipirkti mokamus gėrimus. „Mums abiem po tris tuos mažus buteliukus konjako, o anam neparduokit, jam ir savo durnumo užtenka“. Čia būna jų humoras, kalbant apie bendrakeleivį, kurį pasodino atskirai; jie bandys susikeisti vietomis su kitais keleiviais arba, dar geriau, pusę kelionės stovės salono praėjime ir dairysis šiek tiek apdujusiomis akimis, pasipuošusiomis dirbtine užstalės juokdario šypsenėle. Ką čia dar pašnekinus?
Čia neseniai vienas toks užkalbino mane lėktuve. „O galima aš jūsų paklausiu?“ Negi sakysi – negalima. „O tai koks geriausias Vilniuje restoranas?“. Pamatęs žvilgsnį, skubiai pasitaisė: „Na gerai, durnas klausimas“.
Durnas, sakau, tikrai. Negi ginčysies, kai žmogus pats supranta. Tada paklausė, koks blogiausias, ir, man atsakius, kad „Lakštingala“ Vingio parke, iškart atsakė, kad šitai visi žino. Jie niekada neparodys, kad gavo kokios naujos informacijos, jie žino ir išmano viską, ir labai gerai susigaudo. Tokie kartais man parašo laiškus ir klausia nuomonės apie kažką, kas žinomai man nepatinka – Juozą Erlicką, kaimo turizmo sodybas, liaudies muziką, Lietuvos televiziją – ir, jei man būna itin gera nuotaika ir aš atsakau, dažniausiai skelia: „tokio atsakymo ir tikėjausi“.
Tai jei tu žinai, ką tau atsakysiu, nes esi toks įžvalgus, ko gaišini mano laiką? Kad galėtum paskui pasigirti, kad tau pats Užkalnis atsakė? O juk girsies, tikrai girsies, kaip tos tetos iš provincijos, atklydusios į didelę sostinės baldų parduotuvę ir besišnabždančios (joms atrodo, kad tyliai šnabždasi) – „žiūrėk, matai kokie čia ateina žmones“. Džiaugiuosi, kad esu joms kelionės į Vilnių smagiausias momentas.
Tie keliautojai jau labai panašūs į Vakarų Europos žmones – ne taip, kaip Vokietijos viešbutyje matytas pulkelis iraniečių, kurie visi buvo pasipuošę ūsais ir blogai kirptais kostiumais, kaip piemenys per kaimo vestuves.
Jie fotografavosi prie pusryčiams išdėlioto maisto, o paskui dar ir prie baro, kad galėtų paskui pasirodyti, kokioje prabangoje yra buvę. Lietuviai jau retai fotografuojasi prie ko nors (nebent Niujorke ant dangoraižio stogo). Tačiau širdyje jie vis dar yra išdidaus mužikų krašto pasiuntiniai, ir dėl to jiems nė trupučio ne sarmata.
Maža to, lietuviai didžiuojasi savo gudrumu ir nuovoka, ir gebėjimu apkvailinti patiklius užsieniečius. Iš to jie prisirenka puikių istorijų, kurias paskui pasakoja daugelį metų.
Šiuos žmones pastebėsite jau eilėje prie registravimo į lėktuvą. Jie gana garsiai kalbasi, stumdami laiką iki registravimo pradžios. Mėgstamos istorijos tokios: užsienietiškai nemokėjome nė vienas, bet kai Bronius pradėjo ant jų rusiškai rėkti, tai iškart viešbutyje suprato viską. Išsigando visi, žiūri akis išpūtę.
O Vaidutis tik jiems, reiškia, kartoja: „essen, essen, brekfest, brekfeset, zavtrak, Hände hoch“, tai laksto pasimetę, ir gavom visi pusryčius, nors ir nepriklausė mums tam viešbutyje. Kaip žvengėm visi susirietę. Na, aišku, patys nebūtume ten pusryčių valgę – 24 eurai už žmogų, kas tiek gali mokėti. Dar ir su savim į kelionę išsinešėm ten visko – bandelių, dešros, mėsos, tai nė pietų paskui nereikėjo.
Jiems nesvetimos ir poniškos pramogos: prieš trisdešimtį metų jų tautiečiai, ištrūkę į vakarus, eidavo paspoksoti į striptizo barus ir sekso reikmenų parduotuves, dabar šitie jau patys visko matę, net ir slidinėti išvažiuoja. „Ten tokius žetonus reikia prie keltuvo mėtyti, tai Raimis sugrūdo baltų lietuviškų centų, tai užsikimšo automatas ir nebeveikia. Na, pakviečiam tą kur prižiūri žmogų, sakom – nicht arbeit, ne rabotajet, kaput. Tai primesk, visi nemokamai į keltuvą sulipom. Kiek juoko! Kas bus, kas nebus, o lietuvis nepražus.”.
Jiems labai patinka patarlės, kurios pasakoja apie lietuvių didybę. “Pasaulyje visada sutiksi du padarus - žvirblį ir lietuvį”, sako jie ir aiškiai mėgaujasi šiuo juoku (kiti dar ir pažįstamiems užsieniečiams išverčia, arba, tiksliau, bando versti, nes nė vienas neprisimena, kaip angliškai „žvirblis“).
Viešbučiuose jie visada susirenka visus muiliukus, dušo žėlė ir šampūnus – turės ką parsivežti namo lauktuvių. Minibaro neliečia beveik niekada – labai brangu, ne mūsų nosiai. Už tiek, kiek kainuoja kolos skardinė iš to kambario šaldytuvo, Lietuvoje galima penkis litrus pigiausio alaus išsinešti (ypač jei turi savo plastiko butelius). Anksčiau dar yra bandę nugvelbti rankšluosčių ir skėčių, tačiau vieną kartą patyrę, kad viešbutis paskui nurašo pinigus už pavogtą daiktą nuo kredito kortelės, to nebedaro.
O dar visus juos būna užsienyje sulaikius policija – tačiau visada paleidžia. „Varėm ant belekiek, žinai, autobanas. Nepamatėm, kad ten ženklas 120 buvo. Pastabdė. Nesusišnekėjom, tai sako, ai, važiuokit. Gou.“
Ir labai džiaugiasi tuo, net nesuvokdami, kad juos paleido ne dėl šaunumo, bet kaip įkyrius, nelabai švarius ir amžinai tuščiomis kišenėmis keliautojus, su kuriais neapsimoka terliotis. Tokius Rytų Europos biudžetinius žiurkėnus, toli gražu ne vikingus ir ne didvyrius. Tačiau jiems patiems taip neatrodo, ir tai yra svarbiausia. Jie patys savimi labai didžiuojasi.
