Žinoma, ilgos ir karštos diskusijos dėl to, ar viena ir tas pats yra žodžio laisvė ir patyčios iš religijos bei teroristai ir musulmonai, ugningos apokaliptinės vizijos apie liberalizmo bei politkorektiškumo suėstų bei ištežusių Vakarų žūtį – įdomu, naudinga ir reikalinga.
Ne tik įdomiai, bet ir šiek tiek juokingai pastarosios diagnozės apie apverktiną Vakarų žūtį skambėjo iš rytiniu ir tvirčiausiu jų forpostu save laikančios Lietuvos aukštybių.
Gerai yra ir milijoninės demonstracijos už pamatines demokratijos vertybes, kuriose dalyvauja ir juodi su baltais, ir katalikai su musulmonais, ir raudoni su žydrai geltonais.
Tačiau to, žinoma, neužtenka, reikia ir konkrečių atsakymų į dabar svarbiausią klausimą „ką daryti?“. Ir, suprantama, veiksmų. Karo veiksmų.
Atkirčiai – visomis kryptimis
Tiek paprasti piliečiai, tiek aukščiausi politiniai lyderiai aiškiai sako, kad tai – karas. Sako jau kone visą pastarąjį dešimtmetį, tad nieko keista, kad tai, kas įvyko Paryžiuje, paskelbta karo veiksmu ne tik prieš Prancūziją, bet ir prieš visus Vakarus, į kurį jie taip pat turi atsakyti atitinkamai.
Žudynės Paryžiuje net jau paskelbtos antrąja rugsėjo 11-ąja ir nauju lemtingu posūkio tašku Vakarų kare prieš islamiškąjį terorizmą.
Specialiųjų ir teisėsaugos tarnybų koordinacija tiek tarptautiniu lygmeniu, tiek šalių viduje, didesnės lėšos, teisės ir galimybės joms kartu su nuoseklia ir kruopščia analize, kur nesuveikė pirmiausia Prancūzijos antiteroristinis skydas ir tą skydą laikiusiųjų galvų pjūtimi, aišku, yra svarbu, bet tai – tik viena.
Tai jau vyksta. Iš karto po eitynių Paryžiuje Prancūzijos vidaus reikalų ministro lūpomis paskelbtas atitinkamas visų Europos vidaus reikalų ministrų pareiškimas – greičiausiai tik vieša šio ledkalnio viršūnė.
Šiomis dienomis pasipylė ir šiek tiek vaisių – drama Belgijoje, areštai bei žinios apie po kai kurias pagrindines Vakarų Europos šalis pasklidusias, tačiau atskleistas tokias pat „miegančias" teroristų kuopeles kaip Prancūzijoje.
Dar svarbiau – kuo platesnės diskusijos, ką daryti su terpe, kurioje ir gimsta tokie islamiškieji fanatikai, kaip alžyriečių kilmės prancūzų broliai bei jų bendrininkai. Juk akivaizdu, kad problemos šaknys – būtent toje vis augančios socialinės atskirties, skurdo ir nusikalstamumo dirvoje, kurioje iš agresijos „turčių“ ar „baltųjų“ atžvilgiu perpildyto jaunimo žaibiškai išauga islamiškojo superradikalizmo kaukes užsidėję žudikai.
Tas pats galioja ne tik Prancūzijos ar kurios kitos panašaus dydžio ar socialinių problemų masto musulmoniškas bendruomenes turinčios Europos šalies, bet iš esmės ir viso pasaulio mastu. Milžiniška ir vis didėjanti atskirtis tarp Vakarų ir musulmoniškojo pasaulio daugumos visuomet buvo ir bus pagrindine antivakarietiškosios barbarybės, kuri darosi vis brutalesnė, šaltiniu. Ir, beje, ne tik musulmoniškajame pasaulyje.
Svarbiausia – žudikų vadai
Tačiau tai vėlgi – fundamentalios ir ilgalaikės problemos, reikalaujančios ir atitinkamo pobūdžio, ilgalaikių sprendimų. O dabar vienas svarbiausių klausimų – ar politikų ir piliečių lūpomis skelbtas „karas“ iš metaforos virs tikrove. Ar regėsime naują – visavertį, viso masto, su sausumos kariuomene Vakarų karą Irake ir Sirijoje su „Islamo valstybe“?
Prancūzijos parlamentas šiomis dienomis kone absoliučia balsų dauguma nubalsavo už tai, kad Prancūzija dar labiau įsitrauktų į „Islamo valstybės“ bombardavimo kampaniją, dar aktyvesnius šalies veiksmus šiame fronte pažadėjo ir pats prezidentas F.Hollande'as.
Natūralu – tiek iš „Al-Qaedos“ bei S.Husseino kariuomenės bei specialiųjų tarnybų liekanų lyg feniksas pakilusi „Islamo valstybė“, tiek „Al-Qaeda“ atšaka Jemene, tuoj ėmusios kelti vėliavas virš aukų kūnų ir džiūgauti, ir turi dabar tapti pagrindiniu tiek Prancūzijos, tiek Vakarų taikiniu, siekiant atkeršyti už šį išpuolį bei kiek įmanoma užkirsti kelią naujiems.
Ne tiek svarbu, ar žudikams iš tiesų vadovavo kuri nors iš šių grupuočių, rungtyniaujančių tarpusavyje dėl garbės. Tiesą sakant, kol kas šių teroristų pareiškimai labiau panašus į savireklamos akcijas, o pagrindo patikėti tuo, kad žudikai tikrai buvo jų vadovaujami, mažoka.
Tai, kad brolių Kouachi, save skelbusių „Al-Qaedos“ Jemene pasiuntiniais, „palaimintąjį mūšį Paryžiuje“ sau priskyrė būtent šioji grupuotė, o A.Coulibaly pasiskelbė „Islamo valstybės“ kariu, pagimdė net liepsningas versijas, kad abi organizacijos suvienijo pajėgas, tikėtina atrodo ir tai, kad visi žudikai veikė savarankiškai, o jų ir teroristų kalbos – dėl iškilmingumo ir reklamos.
Kai kurie specialistai atkreipia dėmesį ir į tai, kad brolių Kouachi, iš pradžių apibūdintų, kaip gerai parengtų profesionalų, veiksmai iš tiesų buvo padriki ir nenuoseklūs. Akivaizdu, kad nors jie ir bėgo iš redakcijos, neturėjo aiškaus atsitraukimo plano, vienas iš jų pametė net dokumentus, grobė automobilius, mojuodami ginklais, lyg pigiuose trileriuose.
Tai – tik dalis įvairių kvailysčių sąrašo, leidžiančio daryti prielaidą, kad žudynės buvo ne kokio nors seno ir nuoseklaus plano padarinys, o galbūt net spontaniškas ir visiškai savarankiškas apie savo narystę ir misiją pasauliniame „šventajame kare“ ėmusių svaigti buvusių paprastų plėšikų, jau mėginusių įsilieti į „džihado“ gretas, išpuolis.
Kai kurie ekspertai jau įspėja, jog tokie „vieniši vilkai“, kurie surengia žudynes tik patys, galutinai pametę galvas dėl teroristinės propagandos, – ir didžiausias pavojus, ir nauja pagrindinių teroristinių organizcijų taktika Vakarų pasaulyje.
Taikinys Nr.1 – seniai aiškus
Taigi tiesioginis bausmės ir keršto už Paryžiaus aukas objektas turi būti dėl jų džiūgavę ir jas savinęsi teroristai savo irštvose – ir „Islamo valstybė“ galbūt net pirmiau už „Al-Qaedą“.
Tai ir yra svarbiausia – būtent „Juodasis kalifatas“, kuris jau, regis, tapo didžiausia ir galingiausia musulmiškojo terorizmo ir kraštutinio radikalizmo organizacija istorijoje, pavojingiausias yra būtent savo simboline jėga ir, jei norite, viešaisiais ryšiais.
Didžiausia jo galybė ir pavojus – ne tiek Irake ir Sirijoje jau kontroliuojamos didžiulės teritorijos, dešimtys tūkstančių karių, tarp jų ir iš Vakarų, milijardai dolerių kišenėse, bet būtent ta simbolinė visos antivakarietiškos barbarybės vedlio karūna, kurią jis vis tvirčiau maukšlinasi ant galvos.
Būtent šis simbolizmas ir įkvepia ir vis labiau įkvėps ne tik tikrus tos „valstybės“ atstovus, bet ir pavienius bepročius visame pasaulyje. Taip pat ir daugelio musulmonų – ir ne tik jų – akyse „kalifatas“ vis sparčiau tampa tos tikrosios jėgos, kuri pagaliau metė iššūkį Vakarams ir kuriai jie iš tiesų pradeda pralaimėti, įsikūnijimu. Taip į šią valstybę gali žvelgti ne tik karšti Vakarų nekentėjai, įvairių rūšių fundamentalistai bei fanatikai, bet ir nuosaikesni musulmonai – tiesiog kaip į jėgą, sugebėjusią priversti trauktis pačius Vakarus.
Taigi būtent „Islamo valstybės“ sutriuškinimas būtent karine jėga ir tos jėgos pademonstravimas – principinis klausimas visais atžvilgiais, nė kiek ne mažiau svarbus, o gal net ir svarbesnis, nei kitų panašių grupuočių sutriuškinimas.
Žinoma, tokia būtinybė Vakaruose – pirmiausia Jungtinėse Valstijose – buvo suprantama visuomet ir be žudynių Paryžiuje ar ankstesnių teroro aktų kituose Vakarų miestuose.
Juk tos pačios JAV yra net subūrusios specialią „AntiIslamo valstybės koaliciją“, kurioje – net per 60 valstybių, tarp jų – ir kai kurios pagrindinės arabų pasaulio jėgos, tokios, kaip Saudo Arabija, pačios jaučiančios didžiulį tiesioginį pavojų.
Žinoma, ta pati Saudo Arabija, radikaliosios islamo formos – vahabizmo, kuris grindžia ir „Islamo valstybę“, citadelė, pati smarkiai prisidėjo prie terorizmo infrastruktūros visame regione iškerojimo, jį tiesiogiai finansuodama.
Tačiau dabar tenykščiai karaliai ir karaliukai patys kibo iš peties kovoti su savo vaikaičiais, kurie atgręžė savo kruvinus nasrus ir į juos, taikydamiesi tose diktatūrose sukurstyti naujas revoliucijas – tačiau, žinoma, ne po demokratijos, o po juodomis terorizmo vėliavomis.
Tad JAV ir kitų Vakarų valstybių strategija ir taktika čia yra ta, jog jos tiesiogiai smogia „Islamo valstybei" tik iš oro ir pirmiausia – Irake, o ant žemės kovoja ginklais remiamų ir specialiai apmokomų kurdų, įvairių Irako genčių ir nuosaikiųjų Sirijos sukilėlių rankomis.
Vieninteliai „batai ant žemės“ – iš esmės ir yra tos pajėgos, kurios ir užsiima tų karių mokymu ir treniruotėmis.
Kodėl dabar klimpsta vežimas
Viena iš kertinių valstybių šiame žaidime – nesenas nesutaikomas JAV priešas Iranas, kuris, savaime suprantama, nėra oficiali koalicijos dalis, tačiau jau įnešė didelį ir svarbų indėlį kovojant su „Islamo valstybe“.
Dabartinės aukščiausio lygio Irano ir JAV derybos dėl Teherano branduolinės programos, kaip ir apskritai šių valstybių santykių atšilimas, – šio bendro žaidimo dalis.
Tačiau tokia riboto karinio veikimo strategija, panašu, neveikia.
Taip, smūgiai iš oro padėjo kurdams ir Irako pajėgoms sustabdyti anksčiau, regis, nesustabdomą buvusį „Islamo valstybės“ veržimąsi į vis naujas teritorijas,o šiomis dienomis Irako valdžia prabilo, jog artimiausiu metu net atsiims vieną svarbiausių miestų – Mosulą.
Tačiau, pavyzdžiui, pastarosiomis dienomis paaiškėjo, jog Sirijoje „Islamo valstybė“ padidino savo užimamą teritoriją, nepaisant nei JAV smūgių, nei sukilėlių prieš B.al Assado režimą, kuriuos Vakarų koalicija planuoja apmokyti kovai prieš teroristus „per kelis metus“, pasipriešinimo.
Be to, jiems tenka kovoti dviem frontais. Neatmestina, kad „Islamo valstybė“ ir kitos teroristinės organizacijos, su kuriomis ji tiek regione, tiek Sirijoje tai kovoja, tai draugauja, – to paties B.al Assado režimo plano dalis.
Štai vienas iš buvusių Saudo Arabijos žvalgybos vadų neseniai tiesiai pareiškė, kad Sirijos režimas neva tiesiogiai rėmė tokias organizacijas – tam, kad sukurtų chaosą, kuriame jam būtų lengviau išsilaikyti ir kuris apsunkintų ir Vakarų galimus veiksmus prieš jį.
Būtent ta košė, kurią gimdo daugelio vienas su kitu kovojančių ir pirmiausia savo žaidimus žaidžiančių vietinių subjektų, – viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios karas prieš teroristus stringa ir nėra toks efektyvus, kaip galėtų būti.
Iranas žaidžia su B.al Assadu ir dar didina savo įtaką Irake, tačiau nepatinka daugeliui kitų arabų valstybių regione – kaip ir JAV flirtas su Teheranu, kuris dar, aišku, itin kabina Izraelį. Turkija, kurios vaidmuo apskritai turėtų būti esminis, trypčioja vietoje dėl to, kad jai nepatinka kurdai su savo istoriniu siekiu sukurti savo valstybę ir apskritai stengiasi visus pergudrauti, siekdama tapti viso regiono lydere.
Turkijos manevravimas kurdus net skatina galvoti, jog Ankara yra viena šešėlinių „Islamo valstybės“ rėmėjų – ne tik dėl to manevravimo, bet ir dėl to, kad per Turkiją driekiasi teroristų apsirūpinimo ir jų prekybos nafta maršrutai.
Kaip kibti iš rimtųjų?
Taigi Vašingtone jau senokai skambėjo raginimai baigti visus šiuos žaidimus ir vėl grįžti į regioną su visa jėga – ne tik intensyvinti oro smūgius, bet ir įvesti tiesioginiams kariniams veiksmams skirtas sausumos pajėgas su specialiais daliniais – nuo 10 iki 25 tūkst. žmonių.
Be „batų ant žemės“ nėra jokio sėkmingesnio karo – ši paprasta tiesa Vašingtono politikų imta kartoti, regis, dar rudenį.
Taip pat jau seniai siūlyta nustatyti neskraidymo zoną virš Sirijos, taip iš B.al Assado rankų išmušant vieną pagrindinių pranašumų prieš sukilėlius, taip pat gerokai aktyviau telkti sunitų gentis ir teikti joms karinę paramą.
Dar svarbiau – brėžti aiškesnes politines Irako ir Sirijos trajektorijas po karo, apimančias galbūt net ir šių valstybių padalijimą į atskirų genčių ir politinių interesų teritorijas, į kurias faktiškai jos yra pasiskirsčiusios jau dabar.
Tikras karas turėtų, aišku, vykti ne tik Irake, bet ir Sirijoje, o tai automatiškai reikštų, kad Vašingtonas imasi karo ir prieš B.al Assado režimą, kurį jau lyg ir buvo suplanavęs anksčiau, bet po to, prisidengdamas Rusijos „diplomatine pagalba“, staiga atsitraukė.
Nieko keista, kad tokie raginimai imtis aiškesnės ir aktyvesnės politikos anapus Atlanto skamba ir dabar. Pirmiausia, žinoma, kalba kariškiai, kurie konstatuoja, jog be tiesioginio karinio įsikišimo su „batais ant žemės“ karas prieš „Islamo valstybę“ ir kitas dabartines pagrindines teroristines organizacijas regione nebus laimėtas ne tik po kelerių metų, bet ir niekada.
Tačiau tokiame kare turėtų dalyvauti ne tik JAV, bet ir visos pagrindinės Vakarų šalys, sudarančios ir dabartinę „AntiIslamo valstybės koaliciją“. Naujos ir tikros karinės koalicijos ašimi, pavyzdžiui, net galėtų būti ta pati Prancūzija.
F.Hollande'as, žadėdamas, kad jo šalis bus aktyvesnė ir agresyvesnė regione, aišku, nepraleido priminti, kaip JAV, staiga apsisukusi ant kulno Sirijoje, išdavė visus partnerius, bet pirmiausia – Prancūziją.
Prancūzija, kaip pirmas smuikas, galėtų ir šiek tiek amortizuoti tą neigiamą efektą, kurį, be abejo, pasaulyje keltų JAV, kaip oficialios lyderės ir pirmojo smuiko vaidmuo. Tik, žinoma, pagrindinė kliūtis tokiam prancūzų vaidmeniui – jų ir taip riboti kariniai pajėgumai.
Bet kokiu atveju naujai Vakarų koalicijos invazijai vis tiek tektų vadovauti JAV – daugiau iš tiesų nėra kam.
Šventojo karo neišvengsi?
Argumentai prieš tokį naują kryžiaus žygį, kuris reikštų Vakarų tiesioginį sugrįžimą į regioną labai ilgam, taip pat jau skamba ir seniai žinomi.
Pirma – tai blogai politiškai, nes reikštų, jos Vakarai nesusitvarkė ir tai pripažįsta. Antra – jie išties nesusitvarkė, net su „Al-Qaeda“, tad nėra jokių garantijų, kad susitvarkys ir vėl. Juk ten – dar didesnė košė nei anksčiau, visų karas prieš visus, o dar viena invazija gali sukelti dar didesnę, kuri jau visiškai nebekontroliuojamai ims piltis per kraštus ir sukels kur kas platesnio masto karo – gal net atominio – gaisrą.
Be to, toks kryžiaus žygis – tai, ko ir trokšta teroristai, kol kas tiesiogiai ant žemės kariaujantys su kitais arabais, o ne su „didžiuoju šėtonu“. Taip pat argumentuojama, kad tai tik dar labiau įpliekstų terorizmo bangą ir Vakaruose – juk pagrindinis daugumos ten žudžiusių teroristų motyvas visuomet ir buvo tai, kad Vakarai „puola jų žemes“ ir „žudo jų žmones“.
Beveik neabejotina, kad, sutriuškinus „Islamo valstybę“, jos vietoje atsiras nauja grupuotė – ir galbūt dar galingesnė ir pavojingesnė.
Čia panašiai, kaip su Rusija ir dabartiniu jos vadu V.Putinu. Nuversi jį – vietoj jo greičiausiai atsiras dar blogesnis ir rudesnis. Bet ar tai tikras argumentas neversti?
Taigi ar nebus dar pavojingiau, jei padėtis bus palikta iš esmės savieigai? Naujos žudynės kur nors Europoje ar už Atlanto ir taip, panašu, yra tik laiko klausimas. Tokie išpuoliai, kaip Paryžiaus centre – jau kuris laikas neatimama vakariečių realybės dalis ir tokia bus dar labai ilgai. Galbūt net amžinai.
Bet tokių naujų žudynių tikimybė bus dar didesnė, jei ir nieko ryžtingo nebus daroma.
Apskritai, galima sakyti, kad padėtis – aklavietė, į kurią anksčiau ar vėliau vis tiek teks stačia galva lįsti. Nelįs dabartinės pagrindinių Vakarų valstybių valdžios, teks lįsti vėlesnėms.
Tai, kad tokios naujos karinės kampanijos dabartinio JAV prezidento administracija nesiims, – beveik garantuota. Tokia atsargi ir diplomatinėmis manipuliacijomis pagrįsta politika, kurią ji dabar vykdo arabų pasaulyje, ir žūtbūtinis vengimas naudoti visą karinę jėgą – jos politikos ir net ideologijos dalis.
Pakeisti šią politiką ją paskatintų nebent nauja rugsėjo 11-oji, tad kelioka ar keliasdešimt aukų Europoje tikrai nepajėgios to padaryti.
Tačiau jei ne šiai, tai kitai administracijai, kaip ir jos kolegoms Vakaruose, anksčiau ar vėliau vis tiek greičiausiai teks tam ryžtis.
Toks jau tas kryžius, kurį patys Vakarai savo kolonijinės galybės laikotarpiu sau ir užsidėjo tame arabų pasaulyje. Iš pradžių patys valdė tiesiogiai, paskui rėmė tenykštes korupcines diktatūras, o kartais net ir tų pačių teroristų pirmtakus, tad dabar, kai viskas vėl baigiasi nauja griūtimi į naują kruviną barbarybę, mėgina šalintis ir pabėgti, virti košę kitų rankomis.
Panašiai elgėsi ir „arabų pavasario metu“ – iš pradžių mindžikavo, kai žmonės vertė savo despotus, iš kurių kai kurie buvo strateginiai Vakarų partneriai, o paskui, kai reikalas savaime pasuko blogiausia linkme, vis tiek teko įsikišti. Iš to, kaip matome, pavyzdžiui, Libijoje, nieko ypatingai gero, tad greičiausiai teks vėl grįžti ir ten.
Taigi pasišalinti ir pabėgti ir vėl neišeis. Jei pats neini tos barbarybės pasitikti, ji ateina pas tave.
