Siekiant kritikos išvengti, keliamas reikalavimas neįžeisti tikinčiojo jausmų ar religinės atributikos, taip sakant „nesityčioti“. Taip siekiama uždėti apynasrį laisvam žodžiui bei jo meninei išraiškai. Iš čia, reaguojant į „Charlie Hebdo“ karikatūrų stilių ir kilo terminas „žodžio laisvės fundamentalizmas“.
Taip kvestionuojant žodžio laisvę tuo pat nurodant leistiną kritikos formą. Paklausius kritikų, galima pagalvoti, kad prieš „Charlie Hebdo“ atsiradimą vyravo rojus. Jeigu tai tiesa, tai šalin tą „Charlie Hebdo“!
Pats reikalavimas neįžeidinėti automatiškai tapatinamas su patyčiomis prieš asmenį, kas savo ruožtu pritraukia Lietuvoje baudžiamąją atsakomybę. Bet Lietuvoje įstatymo projektas dekriminalizuojantis įžeidimą, vis neįtraukiamas į Seimo darbotvarkę.
Suvokiant, kad patyčia kaip išsisukinėjimas (o tai ir yra išsisukinėjimas nuo bet kokios kritikos tikinčiojo kontekste taip pat), yra slidus reikalas. Šiuo atveju tikintysis yra pasaulinių religinių institucijų neatsėjama dalis. Pavyzdžiui, bažnyčia yra viena turtingiausių pasaulyje nekilnojamo turto UAB, turinti galingą įtaką pasaulietinėms institucijoms. Tokioms kaip švietimas, medicina.
Taip pat nesibodinti siekti reguliuoti, formuoti bažnytiškai suprantamas moralines normas lygių teisių srityje, seksualiniame ugdyme, šeimos narių tarpusavio santykiuose. Tos moralinės normos, deja, remiasi religinėmis dogmomis impregnuotomis autoritarizmu, patriarchaliniu mąstymu, viduramžių mitais.
Taip niekinant patį mokslą ir jo pasiekimus, o vietoj jo pateikiant pseudo mokslo muliažą – tikėjimą, kad visa gyvybė ir jos formos, pasaulis, Visata ir Žemė buvo sutverti antgamtinės būtybės.
JAV jau ne kartą reikalaujama įtraukti ši tragišką nesąmonių rinkinį kaip dalyką pasaulietinėse mokyklose. O, atleiskite, jeigu kažką įžeidžiau įvardindamas kreacionizmą tragišku nesąmonių rinkiniu. Aš nesityčioju. Todėl tikiuosi, mane už tai nenušaus. Nors, visai galimas dalykas. Mat teigiama, kad JAV kreacionizmo „teorija“ tiki apie 40 procentų amerikiečių.
Naivu? Taip. Tuo pat šis klausimas adekvatus, nes turi ir politinę potekstę. Infantilumas yra asmenybės nebrandumo išraiška. Religiniame kontekste, nebrandumas ir formuoja religinį fanatiką, suprantantį kritiką religinėms dogmoms kaip asmeninį įžeidimą. Knygos „Islam Without Extremes: A Muslim Case for Liberty” autorius bei „The New York Times“ publicistas, musulmonas Mustafa Akyolas straipsnyje „Islamo problema su požiūriu į profanaciją“ teigia, kad tikinčiojo piktinimasis bet kokia kritikos forma yra niekas kita, kaip nebrandumas: „Bet kokio tikėjimo galia kyla ne iš jo kritikų ir disidentų prievartos. Jis kyla iš moralinio integralumo ir intelektualaus savo tikėjimo stiprumo“.
Akivaizdu, religinių dogmų gynėjams mažiausiai reikia intelektualumo, nes tikinčiojo infantilizmas yra raktas ir kelias į tikinčiojo manipuliavimą. Štai kodėl nei viena iš trijų religijų dvasinių vadovų niekada nepripažins Woltaire'o, nepripažins Russeau, kitaip tariant prancūziškojo laisvo žodžio sampratos varianto.
Jie jį visuomet traktuos kaip asmeninį įžeidimą, kaip patyčią. Paradoksaliai todėl skamba popiežiaus Pranciškaus kvietimas pripažinti evoliucijos mokslą, Didįjį sprogimą kaip visatos susikūrimo paaiškinimą: „ Dievas nėra burtininkas su stebuklinga lazdele, o evoliucija ir Didysis sprogimas yra teisingos mokslinės teorijos“. Šis jo paskelbimas turėtų sukelti šoką infantiliam tikinčiajam.
Tas turėtų geriausiu atveju teatrališkai įsižeisti ir G.Gaivenytės žodžiais sušukti: „Tyčiotis iš kito žmogaus tikėjimo yra informacinis terorizmas“. Dar pridūrus, kad gerbiamo pranašo (Muhameto?) užpakalio vaizdavimas nėra jokia žodžio laisvė.
Į ką kadaise Irano musulmonų dvasinio lyderio nuteistas mirtį rašytojas musulmonas Salmanas Rushdie atsako: „Prancūziškos satyros tradicija visuomet buvo labai aštri ir žiauri. Ji tokia ir lieka. Tiesiog aš negaliu pakęsti, kad mūsų bendražygius, kurie žuvo naudodami pieštuką, jau pradėjo smerkti ir vadinti rasistais.
Ir J.F.Kennedy, ir N.Mandela vis vartojo, mano manymu, viską pasakančią trijų žodžių frazę: „Laisvė yra nedaloma“. Negali laisvės dalinti, nes tada tai nebebus laisvė. Gali nemėgti „Charlie Hebdo“, bet faktas, kad nemėgimas „Charlie Hebdo“ niekuo nesusijęs su šio leidinio teise į laisvą žodį“.
Ir toliau apie meną: „Meno vaidmuo – atsistoti ant skardžio krašto ir plėsti žmonių akiratį. Vidurinio kelio nėra. Ant skardžio krašto atsistoję menininkai netrukus suvokia, kad tylos ir cenzūros jėgos bando nutildyti saviraiškos jėgas. Tai labai pavojinga“. Regis S. Rushdie nesutiktų su N. Vasiliauskaitės („Kodėl nereikia būti Šarliu“) teiginiu: „(...) Viena yra solidarizuotis su Salmanu (Rushdie), visai kas kita – su Šarliu.
Kitas apžvalgininkas R.Sadauskas –Kvietkevičius, emocingai paskelbia: „Kaip krikščionis privalau būti pasiruošęs paaukoti gyvybę už tai, kad kiekvienas žmogus turėtų neginčijamą teisę tyčiotis iš manęs ir mano tikėjimo, jeigu tokias patyčias iškentėjo gerokai didesnę galią jas nutraukti už mane turėjęs Dievo sūnus.“
Taigi, stipri savo laisva humanistine dvasia musulmono ir krikščionio pozicija niekuo nesiskiria. Peršasi logiška išvada: tikintysis tikinčiajam nelygu. Pirmiausia tokius tikinčiuosius intelektualus, žodžio laisvės šalininkus žudo religiniai fanatikai. Arba tokiais piktinasi „Charlie Hebdo“ kritikai. Įdomus vaizdas: religiniai fanatikai, popiežius Pranciškus, prašantis nesityčioti iš religijų, T. Šernas, siūlantis mums idealią šeimą musulmonišku pagrindu, ir kairiųjų pažiūrų N.Vasiliauskaitė viename anti Charlie vežime su lozungu „Prieš patyčias“.
O vežimą važnyčioja buvęs ambasadorius prie Šventojo sosto, VU dėstytojas, filologas V.Ališauskas. Tas, pasipiktinęs mano teiginiu „Krikščionybės istorija braidžioja iki kelių kraujuose“. Savo FB paskyroje jis atšovė: „Manau, kad šiuos svaigimus apie „kruviną krikščionybę“ galima paaiškinti ne tiek istorijos neišmanymu ar aistra bet kuria proga įkąsti krikščionims, kiek „politkorektiškumo“ išugdytu mazochistiniu what-about-izmu (klasikine kalba vadinamu „tu quoque“ sofizmu).
Mazochistiniu, nes, užuot sakius, kad „prieš(inink)as yra nė kiek ne geresnis, kaip aš“, vergiškai mėgaujamasi tikinant save ir kitus, jog „aš esu toks pat blogas kaip ir priešas“ - taigi, pastarasis kaip ir nebelabai kaltas“ . Nenoriu nieko užgauti, tikrai nesityčioju, bet juoktis ir belieka.
Kaip tik toks bandymas paneigti patvirtintų krikščionybės nusikaltimų sąrašą nuo jos atsiradimo pradžios iki paramos A.Hitlerio režimui, iki kunigų kagėbistų, šiuolaikinių kunigų nusikaltėlių yra vertas tikriausios pajuokos. Jau nekalbu apie teisėtą pasipiktinimą tokiam įžūliam siekiui klastoti istoriją. Popiežius Pranciškus, deja, taip pat neatsilieka.
Jis teigia, kad pajuokai yra ribos, nes kiekviena religija turi savigarbą: „Aš negaliu tyčiotis iš religijos gerbiančios žmogaus gyvybę ir žmogų. Išraiškos laisvė turi ribas. Nors atsakyti smurtu neteisinga, bet įžeisti mano motiną yra tas pat, kas prašytis smūgio“. Religija, gerbiantį žmogaus gyvybę? Tai kiek gyvybių jau nusinešė ir nusineša aborto draudimai? Ištisos tragedijos. Eksperimentai su embrionais jau leidžiantys išrasti vaistų nuo kai kurių ligų – draudžiami.
Šėtono išvarymas kaip „mokslas“ paverčiantis nesveiką arba sveiką, bet infantilų žmogų psichiniu ligoniu. Aiškinant, neva tas pasidavė šėtonui. Ar skaičiavo kas, kiek tie egzorcizmai nuvedė žmonių į savižudybę? Kaip reaguoti į suaugusio žmogaus popiežiaus Pranciškaus savo motinos tapatinamą su religija?
Beje, ar tai, ką dabar sakau, yra tyčiojamasis iš religijos, ar tik kritika? Nes tyčiotis iš vargšų į kapus nuvarytų žmonių vardan žmogaus meilės tikra tragedija. Bet veidmainystė turi sulaukti žiauriausios kritikos, tame tarpe išjuokimo, kaip gynybinio ginklo nuo save šventąja pristatančia religija ir jos apsišaukusiems tarpininkams tarp dievo ir žmogaus. Neatsakingas religinių vadovų bei autoritetų elgesys jau šimtus kartų sudarė sąlygas baisiausių religinių sektų susikūrimui.
Religijų šalininkai griebiasi šiaudo: „Mūsų tikėjimą įžeidinėja! Iš jo tyčiojamasi!". Taip primityviai siekiant pripažinti žmogų dievu stovinčiu aukščiau visų ir visko, reikalaujant pripažinti religiją kaip absoliutų gėrį.
Taip pat reikalaujant pripažinti religijos teisę ir nuosavybę į dvasingumą. Tokia sukta pozicija žeidžią mane, visą tai matantį. Mane žeidžia dvasininkų ir jiems pataikaujančių politikų siekis įtakoti pasaulietinės visuomenės laisves ir teises.
Ne aš reikalauju tikinčiųjų nustoti tikėti, kad ir akmeniu. Religijos verčiasi per galvą agresyviai siekdamos apriboti mano teises ir laisves, tą pačią teisę į kritiką bet kokia forma. Pajuokiama pati sistema, pati institucija, o ne jos, dažnai pasimetęs, tragiškas individas. Tai - Dievo tarpininkai, metę savo nepasaulietiškumo kaukę ir virtę atvira politine jėga, agresyviai siekia vienaip ar kitaip užčiaupti jos kritikus. Mane tai žeidžia.
