Po varžybų jis dar eidavo išgerti alaus su draugais. Namo grįždavo metro ir spėdavo prieš dvyliktą valandą dar pažiūrėti savo mėgiamo serialo pabaigą.
Kelionė traukiniu iš Manheteno iki Kvynso, Jamaikos aveniu, kur gyveno dėdė, užtrukdavo apie valandą, nes Niujorke net ir vėlyvu metu kas valandą važiuoja metro traukiniai.
Jei mano dėdė gyventų atokiame Vilniaus rajone, kur nors Paneriuose, Grigiškėse ar Lentvaryje, jis turėtų užmiršti ne tik krepšinio varžybas, bet ir pasisėdėjimus su draugais. Jis net į kiną po darbo nenueitų, nei anūkų vakarop neaplankytų.
Nes paskutinis traukinys iš Vilniaus išvyksta pusę devintos vakare. Jei atokesnių Vilniaus vakarinių rajonų gyventojai kiek ilgiau užsibuvo mieste – namo grįžti jiems reikia arba pėsčiomis, arba taksi.
Žinoma, Vilnius, nepaisant ambicijų, ne Niujorkas, bet palikti kokius dešimt tūkstančių vilniečių be pramogų ir kultūros renginių – nepilietiškas ir neekonomiškas veiksnys.
Tie vakarinės Vilniaus dalies gyventojai, kurie po darbo galėtų neskubėdami pavakarieniauti su draugais restoranėlyje miesto centre, gal nueiti į kiną, ar spektaklį, ar į futbolo varžybas, tuo pačiu išleisti kažkiek pinigų ir papildyti kiaurą miesto biudžetą, turi paknopstomis bėgti į paskutinį traukinį „dvidešimt trisdešimt“.
Nelabai laimingi grįžę į savo Panerius, Grigiškes ar Lentvarį, bendrapiliečiai imasi vietinių pramogų – tuščių diskusijų su kaimynais prie rajono parduotuvėlės, ar buitinio alkoholizmo .
Miestas ir miestiečiai daugybe metų yra tapę geležinkelininkų įkaitais. „Lietuvos geležinkeliai“, nepaliaudami girtis šimtamilijoniniais pelnais, vis padejuoja, kad keleivių pervežimas – vieni nuostoliai.
Ir, reiktų suprasti, kad dar kelių vakarinių traukinių reisai vakarų Vilniaus kryptimi būtų tiesiog nepakeliama našta vienai pelningiausių valstybinių įmonių.
Suprantama, vilniečiai , keleiviai – ne baltarusiškos trašos, ar konteineriai iš Kazachstasno, tačiau valstybės įmonei nereikėtų pamišti, kad valstybė, tai visų pirma – žmonės. Ir jų gerovė, patogus gyvenimas – svarbus reikalas.
Taigi, kai žiema po truputėlį išsikvėps, aš vis tikiuosi, kad atėjus pavasariui galėsiu grožėtis pavasariniais žiedais apipiltu Vilniaus senamiesčiu, nekvaršindamas galvos dėl „pusės devynių paskutinio traukinio“ ir galėsiu, kaip mano dėdė Niujorke, niekur nebėgdamas, ramiai grįžti namo traukiniu į vakarinį Vilniaus priemiestį.
