Atsidūręs Mičigano valstijoje, jis išsyk ėmė ieškoti globėjų. Iš pradžių prašėsi į heteroseksualią šeimą, pas kurią buvo apgyvendintas pagal mainų programą. Suaugusieji liepė vaikiui grįžti pas savo šeimą. Tada jis susirado gėjų porą, kurie jau augino vaikus. Šie sutiko priimti paauglį.
Galiausiai visa tai virto tarptautiniu skandalu. Į JAV gelbėti savo sūnaus atskrido jo motina, tačiau nieko nepešė. Berniuką jau gynė advokatai ir jie aiškino, kad Rusijoje jų klientas kentė patyčias. Paauglys aiškiai pasakė neketinantis vykti namo – jo neįbaugino net susitikimas su rusų pareigūnais.
Kai perskaičiau šią žurnalistės Mashos Gessen (beje, ji yra rusė lesbietė ir su partnere augina tris vaikus) aprašytą istoriją, nebežinojau, ką galvoti. Varčiau šią istoriją savo galvoje iš vienos pusės į kitą. Negerai, kad hormonų audrų kamuojami paaugliai gali pabėgti nuo savo tėvų į kitą šalį. Tačiau jei iš paauglio buvo tikrai žiauriai tyčiotasi?
Ši istorija man buvo kaip lakmuso popierėlis, rodantis, kad aš, lyg ir palaikanti gėjų teises, tebeturiu daugybę neigiamų nusistatymų. Kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, mąsčiau, kad būti gėjumi nieko blogo, bet kam reikalauti teisės įsivaikinti vaikus? Nekvaršinkit kitiems galvos, užsidangstykite buto langus ir niekas nematys, kokia poza jūs tai darote.
Tačiau berniuko Amerikoje atvejis sukrėtė. Gal ir lietuvis paauglys pabėgs kur nors į kitą šalį ir paprašys gėjų poros prieglobsčio? Kaip tuomet kalbėsime? Toliau siūlysime uždrausti gėjų propagandą (kurios Lietuvoje dar nėra) ir drausime gėjams įsivaikinti (nors pas mus gėjų pora negali net įteisinti savo partnerystės)? Baisėsimės Amerika, norėsime išstoti iš NATO ar iš Europos Sąjungos, nes ten vaikams jau nuo mokyklos aiškinama, kad homoseksualumas nėra blogai.
Tiems, kuriems jau dega nagai rašyti komentarą, kaip Ginta Gaivenytė yra už Lietuvos tvirkinimą, siūlau minutėlę susilaikyti. Nesu už tai, kad homoseksualūs asmenys galėtų įsivaikinti Lietuvos vaikus. Kaip ir bet kuris kitas žmogus, aš bijau, jog tokioje šeimoje vaikui bus diegiamos homoseksualams priimtinos vertybės. Ką gali žinoti, gal aprengs vaiką suknele ir žais visi kartu princeses. Neatmetu galimybės, kad tokioje šeimoje užaugęs žmogus gali susidomėti tos pačios lyties atstovais – neteisinga teigti, kad kultūrinė aplinka orientacijai neturi jokios įtakos.
Tačiau kvaila neigti, kad yra puikių vienos lyties šeimų – tokių, kaip jau minėtos žurnalistės M.Gessen. Be to, lesbietėms ne taip jau keblu su vaikais. Kažkodėl kalbėdami apie įvaikinimą, visada minime tik gėjus. Ką darysime, jei vaikus Lietuvoje pradės auginti moterų poros?
Sunku pripažinti faktą, kad homoseksualų ir pas mus esama. Jie ne tik ištvirkauja, bet ir gyvena – valgo, miega, mylisi, eina į darbą. Tačiau mes linkę sekti Petro Gražulio pavyzdžiu ir įsivaizduoti, kad garsus šūkavimas atbaidys tokius žmones nuo Lietuvos. Uždrauskime, uždrauskime, uždrauskime – tai kartoti yra kaip ritualas, tam tikra religijos forma. Kai randame atpirkimo ožį, atrodo, kad gyventi lengviau.
Plačiai užmerktos akys nemato, kas vyksta šalia. Kol varome lauk gėjus (dabar – jau ir musulmonus), Švėkšnos specialiojo ugdymo mokyklos „šustresnės“ merginos pardavinėja silpnesnes. Paaugliai net prie karsto tyčiojasi iš nusižudžiusios moksleivės. Virtualiai kovodami su ISIS, esame didvyriai. Tačiau kaip sutramdyti savus teroristus ir padėti jų aukoms? Mes nežinome.
Pamirštame, kad internetas – neribotas, o sienos – atviros. Daug lengviau negu rusai, mūsiškiai paaugliai gali kirsti sieną ir prašytis kur nors Olandijoje politinio prieglobsčio. Tada prieš visą pasaulį raudonuosime, kad negalėjome patys apsaugoti savo vaikų.
