Deja, kaip tas būdinga mūsų šalyje, tie skambūs žodžiai įgauna svarbos tik, kai situacija nėra tiesiogiai susijusi su elitu ar aukščiausia valdžia... Čia puikiai tinka G.Orwello „Gyvulių ūkio“ sparnuotos mintys, kad visi jo gyventojai lygūs, bet kiaulės lygesnės už kitus...
Koks sprendimas sukėlė tokią reakciją? Štai ši žinia. Nuo sausio 19 d. Daiva Ulbinaitė grįžo į prezidentės spaudos tarnybos vadovės pareigas. Modestas Naudžius paliko pareigas šalių susitarimu“, pranešė prezidentūros Spaudos tarnyba.
Teisinėje valstybėje tas būtų sunkiai įmanoma. Trumpai primenu situaciją tiems, kas spėjo pamiršti. D.Ulbinaitė iš pareigų pasitraukė 2014 m. birželį, kai teismui buvo perduota plačiai nuskambėjusi byla, kurioje ji kaltinta valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis.
Ją pareigose tada pakeitė, jau minėtas, buvęs LRT televizijos žurnalistas M.Naudžius. Praėjusią savaitę Vilniaus apylinkės teismas išteisino D.Ulbinaitę, bet jis yra pirmos instancijos teismas. Būtent tai ir yra labai svarbus faktas.
Tokiu svarbiu kaltinimu kaip valstybės paslapties atskleidimas tuščiai nesimėtoma ir prokuroras gali teikti apeliaciją ir žada skųsti tokį Vilniaus apylinkės teismo sprendimą. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismai gali priimti ir D.Ulbinaitei nepalankų sprendimą.
Tokia tikimybė bent jau teoriškai egzistuoja ir to atmesti teisinėje valstybėje negalima. Realybė rodo, kad Lietuvos prezidentūra mąsto kiek kitaip ir nelaukia galutinio teisinio sprendimo.
Teisinis procesas dar tęsis pakankamai ilgai. Tik jam pilnai pasibaigus galima sugrąžinti į darbą tokiais rimtais kaltinimais kaltinamą darbuotoją. Juk jis per visą sugrąžinimo į darbą laikotarpį įgis galimybę ir vėl dirbti su valstybės slaptais dokumentais ir paslaptimis.
Einant prezidentės Spaudos tarnybos vadovės pareigas tas yra neišvengiama. Kas gali garantuoti, kad tos paslaptys bus patikimose rankose? Juk nesugebama net iki galo išsiaiškinti ar kaltinamoji pažeidė įstatymus ar ne.
Civilizuotose šalyse po galutinio teisinio sprendimo būtų palūkėta bent mėnesį – Lietuvoje viskas vyksta ypatingos skubos tvarka, kai tas yra susiję su „lygesniųjų“ luomu. Toks prezidentūros skubotas sprendimas rodo, kad egzistuoja visiškas tikrumas ir žinomumas, kad ir aukštesnės instancijos teismų sprendimas bus analogiškas kaip Vilniaus apylinkės teismo atveju. Kaip tada jaustis prokurorui ir ryžtis skųsti šį sprendimą?
Žinau daugybę nuoširdžiai, sąžiningai ir sunkiai dirbančių Lietuvos teisėjų bei prokurorų ir visi kaip vienas skundžiasi prezidentūros žeminančiu požiūriu į jų darbą ir naudojimusi neadekvačiu spaudimu.
Šitas atvejis yra būtent toks, nes prezidentės D.Grybauskaitės skubotai priimtas sprendimas leisti sugrąžinti į darbą D.Ulbinaitę tegali būti vertinamas kaip politinis spaudimas ar bent jau aiškus signalas aukštesnės instancijos Lietuvos teismams, kuriems teks nagrinėti bylą apie galimą valstybės paslapties atskleidimą, priimti palankų D.Ulbinaitei sprendimą, net jeigu ir būtų pagrindas ją nuteisti.
Jau Vilniaus apylinkės teisme bylos svarstymas vyko neviešuose posėdžiuose, o tai visuomenės akyse skaidrumo teisiniam procesui tikrai neprideda, ypač kai teisiami aukšti pareigūnai susiję su prezidentės aplinka. Dėl to čia buvo būtinas ypatingas apdairumas ir neutralios pozicijos iš prezidentūros pabrėžimas.
Įvyko priešingai ir tokioje valstybei įtemptoje tarptautinėje politinėje situacijoje šis svarbiausios šalies politikės elgesys yra sunkiai suvokiamas. Egzistuoja nerašyta taisyklė, kad sykį pasielgęs neatsakingai ir vėl tą gali pakartoti.
Per trečias rankas tos paslaptys gali patekti ir valstybės priešams. Juk jeigu D.Ulbinaitę vis tik nuteistų aukštesnės instancijos teismas – tai tektų ją vėl atleisti iš darbo ir, kaip jau minėta, paaiškėtų, jog valstybės paslaptys per visą tą laikotarpį buvo dar sykį atsidūrę pavojuje.
Taigi, D.Grybauskaitės deklaruojama intensyvi kova su politiniais priešais šalies viduje ir Rusija užsienyje, bet menkai tesirūpinama, kad valstybės paslaptys būtų saugios atsakingose rankose. Vis tik viltis miršta visada paskutinė, dėl to nuoširdžiai tikiuosi, kad šį įtarimų šešėlį pati šalies vadovė ir pabandys išsklaidyti.
Kol kas, šiuo atveju realūs valstybės vadovės veiksmai rodo tam tikrų diktatoriško valdymo apraiškų, galimą protekcionizmą ir net politinį spaudimą teisėsaugai priimti jai parankius sprendimus. Tas tikrai nepadidina visuomenės pasitikėjimo prezidento institucija ir teismų darbu bei rodo, kad labai stipriai trūksta skaidrumo net keliose aukščiausiose šalies valdymo grandyse.
