Tačiau dar vienam mėginimui kiek praverti dvigubai pilietybei duris šįkart pasipriešino Vidaus reikalų ministerijos (VRM) valdininkai.
Vyriausybės išvadų projektą parengusi VRM pasiūlė nepritarti Seimo nario A.Lydekos pateiktai įstatymo pataisai, kuri leistų užsienyje gimusių emigrantų vaikams likti Lietuvos piliečiais neatsisakant kitos šalies pilietybės. Seimas po pateikimo tam jau buvo pritaręs.
Dabartinė įstatymo norma užsienyje gimusioms ir automatiškai kitos šalies pilietybę įgijusioms Lietuvos piliečių atžaloms nedraudžia dvigubos pilietybės, bet tik iki 21 metų. Sulaukę šio amžiaus, jie turi apsispręsti, kurios valstybės piliečiu nori likti.
Ankstesnės kadencijos Seimo priimta ši įstatymo norma irgi nelengvai skynėsi kelią. Konstituciniam teismui (KT) suformulavus griežtą teisinę doktriną, kad dviguba pilietybė gali būti tik reta išimtis, buvo abejonių, ar ją taikant užsienyje gimusių emigrantų vaikams nebus pažeista Konstitucija.
Nulėmė argumentai, kad, pavyzdžiui, JAV ir Airijoje gimę emigrantų vaikai nė neturi kito pasirinkimo kaip tapti šių šalių piliečiais. Jiems pilietybė suteikiama automatiškai ir nėra mechanizmo, kaip jos atsisakyti. Tai gali padaryti tik pilnametystės sulaukę asmenys.
Todėl Seimas nutarė, kad emigrantų vaikai galės būti ir Lietuvos piliečiai tol, kol patys apsispręs dėl vienos pilietybės. Tai atrodė logiškas sprendimas, gal tik buvo galima ginčytis dėl nubrėžtos 21 metų ribos.
Vėliau KT dar kartą griežtai nurodė, kad dviguba pilietybė gali būti tik reta išimtis. Bet užsienyje gimusiems emigrantų vaikams taikoma išimtis teismui neužkliuvo.
Vis dėlto daugeliui emigrantų atrodė nesuprantama, kodėl iki 21 metų užsienyje gimę jų vaikai gali būti ir Lietuvos piliečiai, o vėliau per trejus metus jau privalo nutarti, kurią pilietybę rinktis.
Natūralu, kad ypač JAV gimę lietuviai nenori atsisakyti plačias galimybes suteikiančio šios valstybės paso, o įstatymas, neleidžiantis jiems išsaugoti ir Lietuvos pilietybės, atrodo kaip prigimtinės teisės suvaržymas.
Tokias emigrantų nuostatas sustiprina ir tai, kad visiems asmenims, išvykusiems iš Lietuvos iki nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais, nedraudžiama turėti dvigubą pilietybę. Ši teisė be jokių išlygų suteikta ir automatiškai įgijusiems dvigubą pilietybę sudarius santuoką.
Dabartinių laikų emigrantai tokias įstatymo nuostatas laiko diskriminacinėmis, suteikiančiomis privilegijų pokario metų išeivijai.
Bet mėginimai leisti išsaugoti Lietuvos pilietybę visiems ES ar NATO šalies piliečiais tapusiems emigrantams galutinai žlugo 2010 metais, kai prezidentė D.Grybauskaitė, remdamasi KT išaiškinimu, vetavo tai numatančias įstatymo pataisas, o Seimas jos veto neatmetė.
Todėl dabar likusi vienintelė reali galimybė įteisinti dvigubą pilietybę – referendumo būdu keisti Konstituciją.
Matyt, tuo vadovaudamasi VRM ir pasipriešino įstatymo pataisai, kuri pilnametystės sulaukusiems užsienyje gimusių emigrantų vaikams leistų likti Lietuvos piliečiais neatsisakant gimtosios šalies pilietybės.
VRM teigimu, tai prieštarautų Konstitucijai, skelbiančiai, kad Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu galima būti tik atskirais atvejais, kurie pagal KT išaiškinimą suprantami kaip retos išimtys.
Vis dėlto šis argumentas ginčytinas. Juk įstatymo pataisa leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę tik užsienyje gimusių emigrantų vaikams, o jau jų palikuoniai tokios teisės neturėtų, kitaip sakant, kitos išeivių kartos šia išimtimi negalėtų naudotis.
Sunku tiksliai suskaičiuoti, kiek užsienyje gimusių lietuvių galėtų pasinaudoti siūloma įstatymo pataisa, bet realiai ši teisės norma būtų daugiausia taikoma JAV ir Airijoje gyvenantiems tautiečiams, nes būtent šios valstybės automatiškai suteikia pilietybę visiems jose gimusiems asmenims.
Pataisos rengėjų nuomone, šiuo metu nesusidarytų nė tūkstančio užsienio lietuvių, kurie galėtų pretenduoti į dvigubą pilietybę. Taigi vargu ar galima laikyti, kad tai smarkiai padidintų dvigubą pilietybę turinčių asmenų skaičių ir jie taptų jau ne atskiru atveju ir ne reta išimtimi.
Aišku, būtų galima svarstyti, ar verta laužyti ietis dėl kelių šimtų emigrantų vaikų ir ar nebūtų geriau iš karto spręsti problemą iš esmės – keičiant Konstituciją.
Tačiau užsienio lietuvių organizacijos labiausiai baiminasi, kad tokia Konstitucijos pataisa būtų palaidota, nes reikia, kad jai per referendumą pritartų daugiau kaip pusė rinkimo teisę turinčių Lietuvos piliečių, o tiek žmonių dažniausiai nė neateina pareikšti savo valios.
Taigi žlugus referendumui ilgiems metams būtų visiškai užkirstas kelias daugeliui emigrantų išsaugoti Lietuvos pilietybę.
Aišku, minėta įstatymo pataisa irgi esmingai nepakeistų padėties. Kita vertus, jei net tokie užmojai blokuojami, išeiviai, apie kurių sugrąžinimą į Lietuvą taip mėgsta pavirkauti valdžia, dar labiau atstumiami nuo tėvynės.
