O tai kurį įstatymą jie pažeidžia arba kokiu būdu jie tyčiojasi (taip mano Seimo narys A.Patackas) iš mums brangios simbolikos, jei tik dovanoja vienas kitam tą dešimtinę. Nuoširdžiai dovanota lito kupiūra automatiškai reiškia nusikaltimą?
Ką darysime, jei Lietuvos lesbietės apsijuos kad ir nenuogus kūnus Trispalve ir taip visu eskadronu jodinės žirgais bei sakys, kad tiems žirgams suteikė Vyčio reikšmę? Be to, lesbiečių rankoje, vietoje karžygio kalavijo – pakeltas vibratorius. O siaube! Trispalvė lesbietė jodinėja ant Vyčio! Taip šauktų pasipiktinę kai kurie politikai ir nacijos dorovės sargyboje nuolat budintys tautininkai.
Tiesa sakant, jei kas tiki, kad mūsų lakūnai buvo gėjai, o ant žirgo jodinėjanti lesbietė su vibratoriumi rankoje yra ne kas kitas, kaip išniekintas mūsų valstybės simbolis Vytis, lai tie ir ginčijasi su lakiomis gėjų ir lesbiečių vaizduotėmis. Aš irgi turiu teisę manyti, kad Seimo narys P.Gražulis yra slaptas homoseksualas, nes jį nuolat traukia seksualinių mažumų eitynės, kartais net jėga išnešti iš tų eitynių jį reikia, bet mano vaizduotė juk neturėtų ką nors erzinti.
Ką ši istorija su lito dešimtine liudija? Pirmiausia, kad dažno lietuvio mentalitetas – pritrenkiantis. To net nenutuokdami patys iš savęs tyčiojamės. Giriamės, kad esame unikalūs, nes gyvename rytietiškos ir vakarietiškos kultūrų sandūroje, tačiau iš tiesų tas unikalumas slypi kažkokioje dvokiančioje mišrainėje. Ir nei rytietiškoje, nei juo labiau vakarietiškoje.
Per televiziją ir radiją nuolat yra transliuojami savotiškai linksmi sveikinimų koncertai, kurių, kai būna baisiai liūdna, būtinai pasiklausau. Tai pats tikriausias lietuviškas pseudomeilės artimajam folkloras.
Tik įsiklausykite: „Mama, ar dar žydi liepos prie kelio?“, „Tėveli, užžėlė takai į tavo namelį, nuklojo kiemelį rudens lapų gausa, vis dažniau tave lanko jaunystės dienų ilgesys.“ Arba: „Mama, tavo smilkiniai jau pabalo, veidą išvagojo kančių išraižytos raukšlės, rankos pūslėtos, o tu vis dar rymai prie lango, laukdama savo vaikų“.
Taip savo tėvus tris kartus per metus su gimtadieniu, Šv.Kalėdomis ir Velykomis viešai sveikina lietuvis. Nes vaikai nebeturi laiko net per šventes atvažiuoti į vienkiemį pas tėvus, užžėlusio tako dalgiu nupjauti ar lapų sugrėbti, žydinčių liepų pasižiūrėti, nei pūslėtoms rankoms ar raukšlėms kremo atvežti, nei apkabinti, kad nerymotų prie lango ilgesio išvarginti tėvai.
Čia toks naujas bendravimo stilius, kai vaikai viešai prisipažįsta esantys paskutiniai latrai, kuriems geriau pasveikinti savo tėvus per radijo laidą, nei trenktis keliasdešimt kilometrų į kažkokį žole užžėlusį ar sniego užpustytą vienkiemį pamiškėje.
Samdyti profesionalią socialinę darbuotoją, kad ji palengvintų senų tėvų dalią, lietuviui per brangu. Kur kas pigiau už dyką ar sumokėjus per metus tris kartus po 30 eurų už sveikinimą, tokiu būdu viešai pasiteirauti, ar jau pražydo liepos, kodėl žolė ant takelio užžėlusi, ir kokių velnių rymai visa pražilusi bei raukšlėtu veidu prie to savo lango.
O kai toji mamytė miršta, tai tada jau prasideda pačios baisiausios keistenybės. Tada vaikai lenktyniauja, kuris pirmas atlėks, nes girdėjo, kad mamytė kažkur spintoje ar rūsyje tūkstantėlį juodai dienai buvo paslėpusi.
Per laidotuves įsisiūbuoja tikras nakrofilijos spektaklis. Mirusiojo kūno per gėlių ir vainikų kalną beveik nesimato, atsisveikinimas vyksta mažiausiai tris paras, lyg iki tol, kol dar buvo gyva, nebuvo laiko atsižiūrėti, giminės fotografuojasi greta mirusiojo su vienu, tada su kitu giminaičiu, tada su vaikais, pusbroliais, atskirai su tetomis, kurių šiaip iki tol akyse nebuvo regėję.
Tiesa, šarvojimo salių nuomos kainos ir laiko stoka bent jau didmiesčiuose tas tradicijas kiek pakoregavo, bet tai dar nereiškia, kad lietuviai pagaliau suprato, jog reikia atsižiūrėti į savo tėvus, kol šie dar gyvi būna.
Tokia ir panaši iškrypėliška meilė būdinga ne tik nuolatiniams sveikinimų koncertų klientams – jų gyvenimo suvokimas neturi nieko bendra nei su žmogaus amžiumi, nei su išprusimu. Jeigu visa tai kažkuo susiję, tai tik su lietuviškomis šaknimis.
Pamenate, kaip tuometis opozicijos lyderis, o dabar premjeras A.Butkevičius irgi panašiai verkšleno, kad konservatorių premjeras A.Kubilius veda Lietuvą ne tuo keliu, kad sužlugdys visą mokesčių politiką, kad visą krizės naštą užkėlė pensininkams ant pečių? Dar jis kalbėjo, kad grįžę į valdžią viską peržiūrės, klaidas ištaisys, nes taip elgtis su žmonėmis negalima.
Pasirodo, galima taip elgtis, ir dar kaip galima. O klaidas ištaisyti labai lengva. Tereikia priimti sprendimą per vieną dieną grąžinti tas neišmokėtas pensijas, pakelti algas kultūros ir švietimo darbuotojams, policininkams, kariuomenei, ir klaidos nebeliks. Bet ne, netaiso socialdemokratas A.Butkevičius konservatoriaus A.Kubiliaus klaidų, nors tu ką.
Klaida yra toks dalykas, kai, pavyzdžiui, netyčia nuklysti automobiliu ne į tą pusę, bet visada turi galimybę grįžti į greitkelį. Tereikia noro ir valios. Kuo greičiau susiorientuosi, tuo greičiau sugrįši. Tačiau kai į žvyrkelį pasuki priverstas kažkokios būtinybės, tarkime, pagrindinis kelias laikinai užtvertas, tada niekur nesugrįši arba grįžęs ilgai stovėsi vietoje ir lauksi, kai kiti tavo konkurentai užsibrėžtą tikslą pasieks gal ir nelabai patogiai, bet daug greičiau.
Taigi, prieš verkšlendamas apie tai, kaip dabar norėtų padėti raukšlių išvagotoms močiutėms, policininkams ir mokytojams, tačiau to padaryti neleidžia anksčiau A.Kubiliaus padarytos klaidos, dabartinis premjeras A.Butkevičius verčiau imtų ir padarytų, ką yra žadėjęs.
Reikia būti dideliu niekšu, kad neužsikirsdamas ir nerausdamas viešai kalbėtum apie kito klaidas, o algas keltum tik sau ir savo aplinkai. Nuo šių metų pradžios atlyginimai padidėjo jau ir merams, o paskui juos algų kėlimo banga nusirito į žemesnes tarnautojų grandis. Priminsiu, kad daugelio savivaldybių biudžetai – praskolinti ir labai jau vargani.
Merai sako, kad skirti sau didesnius atlyginimus juos verčia kažkoks įstatymas, o šiaip tai tų pinigų jiems net nereikėtų, gink Dieve, kol pensininkai ir policininkai alkani, tų pinigų jie tikrai nesigvieši. Bet juos verčia tuos pinigus pasiimti kažkoks suknistas įstatymas.
Prezidentė D.Grybauskaitė aiškina premjerui A.Butkevičiui, kad reikia atidžiau žiūrėti į pensininkus ir skurstančiuosius, kad naujos darbo vietos išgelbės Lietuvą nuo skurdo. Šis ir žiūri. Tik galva ir rankos visai neatsižvelgia į tai, ką jo akys mato ir ausys girdi.
