Joms Dvišalių mainų programa universitete suteikė galimybę išvykti į Pietų Korėją ir tekančią saulę stebėti anksčiau nei namiškiams Lietuvoje.
– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai atvykus į Pietų Korėją?
Jurgita: Buvau girdėjusi, kad azijiečiai nevengia pasnausti, bet tikrai nesitikėjau išvysti to beveik kiekviename žingsnyje. Važiuodami metro žmonės netgi ten miega. Šia transporto priemone važiuojančius žmones galima suskirstyti į dvi grupes: miegančius ir įkišusius nosį į išmaniuosius telefonus, kuriuos turi tiek vaikai, tiek garbaus amžiaus žmonės. Keisčiausia, kad laikui bėgant tai pasidarė taip natūralu ir priimtina, kad net pati nusnausdavau važiuodama metro.
Simona: Pirmiausia mane pribloškė oras – karštis ir drėgmė. Atsikvošėjusi nuo nuovargio ir saulės pradėjau stebėti aplinką bei žmones. Kelių eismas taip pat buvo vienas dažniausiai aptariamų dalykų tarp mano draugų. Ypač daug mūsų dėmesio sulaukė patrakę maisto išvežiotojai su savo burzgiančiais ir greitai lekiančiais motoroleriais. Važiuoja kur nori, kaip nori. Nemanau, kad jiems galioja kelių ar apskritai kokios nors taisyklės.
– Kodėl Pietų Korėja buvo ta šalis, į kurią nusprendėte vykti plėsti savo pažinimo sritį?
Jurgita: Studijuoju Rytų Azijos kultūras ir kalbas Vytauto Didžiojo universitete, todėl natūralu, kad pasirinkau vieną iš Azijos šalių. Esu mentorė (VDU mentorių programos dalyviai rūpinasi į Lietuvą atvykstančiais studentais) universitete, sutinku puikių studentų iš įvairių pasaulio vietų, pamaniau, kad jei jie gali atvykti į visiškai svetimą šalį, kodėl man nepabandyti? Pirmas pusmetis svetimoje šalyje prabėgo akimirksniu, supratau, jog vieno semestro tikrai neužteks kraštui pažinti, todėl nuspendžiau prasitęsti Dvišalių mainų studijas universitete ir dar kurį laiką pabūti Pietų Korėjoje.
Simona: Prieš pradėdama studijuoti VDU žinojau, jog pagal tarptautinių mainų programa galima išvykti mokytis į tolimas, kerinčias šalis, bet žinojimas buvo lyg sausas faktas, kol atsidūriau Pietų Korėjoje. Apie šią šalį nemažai girdėjau iš kurso draugų ir korėjiečių kalbos dėstytojos universitete.
Pati šiek tiek apie šalį domėjausi internete. Bet vos tik atvykau, viskas, ką žinojau ar turėjau žinoti, išgaravo. Džiaugiuosi, jog prieš atvykdama neturėjau rožinių akinių žvelgdama į šią šalį. Manau, jog sugebėsiu ir grįžti be jų. Dėstytoja dažnai sakydavo – šalyje reikia įžvelgti ir gera, ir bloga. O kaip kitaip pažinsi?
– Kokius pagrindinius kultūrinius skirtumus galėtumėte įvardinti? Kuo korėjiečiai skiriasi nuo lietuvių?
Jurgita: Daugelis esame girdėję, kad amžius ir pagarba vyresniems yra bene vienas svarbiausių kultūros ypatumų Azijoje. Turbūt vienas pirmųjų klausimų buvo, koks mano amžius. Lietuvoje žmonės nesivargina klausti pašnekovo amžiaus, nes tai tikrai nėra itin svarbu. Įdomu, kad visi jaunuoliai į vyresnius kreipiasi broliu ar seserimi ir tik bendraamžius vadina draugais. Man tai buvo naujiena. Būtent prie šio kultūrinio aspekto buvo gana sunku priprasti.
Simona: Nors iš pažiūros korėjiečiai gali pasirodyti šiek tiek rūstūs, jie yra draugiški ir bėdoje padedantys žmonės. Jaunoji karta šiek tiek vengia užsieniečių (to priežastis, manau, yra kalbos barjeras), tačiau man ir mano draugams ne kartą į pagalbą atskubėjo vyresnis korėjietis.
Buvau nustebinta porų kultūros. Būti vienišam čia – varge, kaip negerai. Asmenys, kurie yra vieniši, visada pabrėš, kokie jie nelaimingi ir kaip jie nori rasti savo meilę. Sutikau vos keletą žmonių, kurie nesuko sau dėl to galvos. Esant poroje akivaizdus ar per ryškus santykių demonstravimas nėra priimtinas. Net bendrabutyje prie ribos, kur išsiskiria įėjimai į merginų ir vaikinų gyvenamąsias zonas, buvo pakabintas pranešimas „nereikšti meilės neracionaliai“.
Pietų Korėjos visuomenė yra gana vienalytė. Kalbu apie tai, jog dauguma žmonių domisi panašiais dalykais, vaikosi panašių mados tendencijų, klausosi populiarios muzikos, stengiasi naudotis naujausiomis technologijomis. Viskas vyksta labai masiškai, nėra noro būti kitokiam. Žinoma, visi visur skuba įsikniaubę į išmaniuosius telefonus.
Bet beskubėdami jie visada atranda laiko pakelti taurelę su kolega iš darbo ar universiteto. Lietuvoje alkoholio vartojimas daugiau ar mažiau smerkiamas, o Pietų Korėjoje tai – kultūros dalis. Žmonės liūdi ir džiaugiasi vartodami alkoholį, rodos, kaip ir pas mus, bet čia didesnių problemų dėl to lyg ir nekyla.
– Kokie gyvenančių žmonių kasdieniai įpročiai labiausiai stebina?
Jurgita: Miegojimas viešojoje vietoje iš pradžių glumino. Stebino ir reikalavimas nusiimti batus atėjus į restoraną. Negaliu to teigti apie visus restoranus, bet atėję į tradicinį restoraną būsite paprašytas nusiauti. Jei vieta, į kurią atėjote pavalgyti, yra populiari, teks perlipti per krūvą batų, kad pasiektumėte staliuką, prie kurio sėdėsite ne ant kėdės, o ant grindų. Tai vėliau tapo kasdienybe.
Kitas dalykas, kuris privertė nusijuokti, korėjiečių rūpinimasis burnos higiena. Ar teko kada nors matyti žmogų, valantį dantis viešojoje vietoje? Man teko. Pietų Korėjoje tai yra visiškai normalu. Išgėrei puodelį kavos ir skubi valytis dantų. Paskaitos metu pajutai nemalonų skonį burnoje? Išsitrauki dantų šepetėlį ir eini valytis dantų. Dantų valymas viešojoje vietoje korėjiečiams yra visiškai normalus dalykas.
Simona: Vienas keistesnių dalykų – nuogų pečių tabu. Ir kai sakau nuogų, kalbu apie paprasčiausius marškinėlius be rankovių. Gana neįprasta pamatyti merginą, dėvinčią pečius apnuoginančius drabužius. Tačiau visiškai normalu lakstyti trumpais sijonėliais.
– Ar akademinė kultūra Pietų Korėjos universitetuose labai skiriasi nuo Lietuvos?
Jurgita: Pietų Korėjoje, kitaip nei Lietuvoje, populiarūs studentų miesteliai, kuriuose yra bendrabučiai, universitetas ir visos kitos studentams reikalingos įstaigos. Tai labai patogu.
„Soongsil“ universitete, kuriame studijuoju, visi dėstytojai paskaitas dėsto įdomiai, jie gerai kalba anglų kalba, todėl keblumų nekyla. Universitetas taip pat siūlo prisidėti prie įvairiausios studentiškos veiklos. Norintys gali išmokti tekvondo ar kitų kovos menų, besidomintys muzika gali prisijungti prie choro ar išmokti groti tradiciniais instrumentais.
Simona: Korėjiečių ir lietuvių kultūros neįtikėtinai skiriasi. Atvykusi maniau, jog studentai per naktis mokosi tik prieš svarbius atsiskaitymus. Laikui bėgant pamačiau vis daugiau žmonių, kurie mokosi įnirtingai nuolatos. Ilgiausias valandas sėdi kavinėse – ir pavalgo, ir pasimoko, ir pamiega ten pat. Kai esu taip dažnai apsupta knygomis apsikrovusių studentų, ir pati jaučiu poreikį lėkti į kavinę ir mokytis.
Studijos universitete korėjiečiams yra labai svarbus gyvenimo etapas. Priešingai nei Lietuvoje, daryti pertraukas pabaigus mokyklą yra itin retas pasirinkimas, nieko negirdėjau ir apie akademines atostogas universitete.
– Ką su draugais veikiate laisvalaikiu? Ar laisvo nuo studijų laiko praleidimo būdas skiriasi nuo įprasto Lietuvoje?
Jurgita: Su draugais užsieniečiais stengiamės apžiūrėti kuo daugiau populiarių vietų. Laisvalaikis su draugais, kuriuos sutikau Pietų Korėjoje, nesiskiria nuo laisvalaikio su draugais Lietuvoje: einame į kavines, kiną arba apsipirkti. Korėjiečiai mėgsta karaokė ir žaidimų kambarius, kurių Lietuvoje mes neturime, todėl įdomu atrasti ir šiuos laisvalaikio praleidimo būdus.
Man labai patinka, kad Pietų Korėjos gatvės niekada nemiega ir yra pilnos žmonių. Lietuvoje, kai sutemsta, gatvės ištuštėja, ir žmonės priversti eiti namo, nes kavinės užsidaro gana anksti. Seule gyvenimas tiesiog verda naktimis, visos parduotuvės dirba, galima rasti vietų pavalgyti ar tiesiog pabendrauti su draugais. Jauniems žmonėms tikrai yra ką veikti visą parą.
Simona: Kadangi švęsti galima ir gatvėse, ir pačiame universiteto miestelyje, šiltesniuoju metų laiku studentai užgrobia visus galimus staliukus ir suoliukus, apsikrauna maistu, gėrimais ir naktinėja skleisdami geras emocijas. Manau, jog to pasigesiu grįžusi namo. Studentų miesteliai turi kažką ypatingo ir suteikia visai kitokias studentavimo patirtis.
– Galbūt planuojate savo ateitį Pietų Korėjoje?
Jurgita: Ši patirtis tikrai neįkainojama. Susiradau naujų draugų, susipažinau su nauja kultūra ir ji tapo dalele manęs. Manau, tai tikrai padės ieškant darbo ateityje ir toliau planuojant savo gyvenimą. Šiuo metu rengiuosi pavasario semestrui Pietų Korėjoje, tačiau kalbėti apie gyvenimą šioje šalyje dar per anksti, nes pirmiausia reikia pabaigti bakalauro studijas VDU, o tada galvoti apie magistro studijas. Galbūt ir Pietų Korėjoje.
Simona: Perspektyvos ir jų suvokimas mus persekioja nuo studijų universitete pradžios. Per pusantrų metų šioje studijų srityje supratau, jog ji manęs neapriboja. Kalbų mokėjimas ir kultūrinis regiono suvokimas suteikia naudos kad ir ką veikčiau.
Žinoma, žinias reikia nuolat atnaujinti ir įgytų įgūdžių nevalia pamiršti. Mane domina daugybė kitų dalykų. Kol kas viliuosi, kad pabaigusi studijas su įgytomis žiniomis galėsiu brautis ir į kitas sritis – dizainą ar fotografiją. Kas žino, gal nuspręsiu studijas tęsti Azijoje. Man svarbiausia nesustoti tobulėti kaip asmenybei, o tai, manau, reiškia nuolatinį mokymąsi. Savo ateitį matau Pietų Korėjoje, bet lygiai taip pat ir bet kuriame kitame pasaulio kampelyje.
Neturiu tikslaus plano ar vienos svajonės. Dabar mano užduotis – kuo geriau išmokti korėjiečių kalbą ir įgyti kuo daugiau žinių apie šalį bei visą Rytų Azijos regioną.
