Iki šešių mėnesių ir ilgiau – tiek pagal Socialinių paslaugų įstatymą nakvynės namuose gali glaustis žmogus, netekęs namų. Kai kuriems tas laikas virsta dešimtimis metų.
Bandymai tokius gyventojus išprašyti dažniausiai būna nesėkmingi. Mat įstatyme nenurodyta, kiek laiko benamis gali gyventi nakvynės namuose.
Vieni jų taip gyvendami laukia socialinio būsto, nes iš menkos 100 eurų siekiančios senatvės pensijos nepajėgia įsigyti ar išsinuomoti buto.
Tačiau yra ir tokių, kurie turi darbą, artimų žmonių, su kuriais bendrauja, bet nieko nenori keisti. Šiltas kambarys, kuriuo dalijasi su dar keliais įnamiais, švari lova ir jokių rūpesčių.
„Nemažai žmonių čia ateina tarsi pasiramsčiuodami ramentu. O mes darome viską, kad jis tą ramentą galėtų padėti į šalį, atsistoti ir eiti.
Tačiau kartais atsitinka taip, kad mes tarsi dar vieną ramentą jam įteikiame. Jis apsigyvena pas mus patogiai ir nieko nebenori savo gyvenime keisti“, – sakė Panevėžio nakvynės namų direktorė Aurelija Skudienė.
Nenori išsikraustyti
42-ejų panevėžietis prieš trejus metus išsiskyrė su žmona ir neteko namų.
Bedarbis ir benamis vyras buvo priimtas į Panevėžio nakvynės namus, apgyvendintas dviviečiame kambaryje.
Bet netrukus naujakurio kaimynas pasiprašė perkeliamas į kitą kambarį. Į jo vietą atėjęs kitas benamis irgi ilgai kartu su juo nepagyveno.
Paaiškėjo, kad panevėžietis psichologiškai terorizuodavo savo kaimynus. Pagaliau jis liko gyventi vienas dviviečiame kambaryje, kuriame yra atskiras tualetas, dušas.
„Tarp jūsų nėra nė vieno, su kuriuo norėčiau kartu gyventi“, – per vieną įnamių susirinkimą pareiškė vyras.
Namų netekusio panevėžiečio sutartis su nakvynės namų administracija baigsis kovo mėnesį. Tačiau jis žino, kaip elgtis, kad nebūtų išmestas į gatvę.
Vyriškis iki šiol nesusirado oficialaus darbo, todėl neturi pajamų. Atėjus laikui jis nukeliaus pas medikus ir pasiskųs sveikata. O kur dėtis žmogui, kuris neturi pajamų, namų ir sveikatos?
Gyvenimo vėtyti ir mėtyti
Tarp nakvynės namų įnamių yra ne vienas, kuris savo butą paliko vaikams, o pats atsikraustė čia.
Iš 62 gyventojų keturios yra moterys. Viena jų savo butą paliko dukteriai. Moteris kiekvieną rytą eina į darbą, o vakare sugrįžta. Bendradarbiai net neįtaria, kur gyvena jų kolegė.
74-erių Eugenijus čia būna jau penkerius metus.
Dviviečiame kambaryje įkurdintas senjoras sako, kad tai paskutiniai jo namai prieš iškeliaujant į amžinuosius.
Balkone džiūsta išskalbti drabužiai, kambaryje groja radijas, akį traukia tvarkingai paklotos lovos.
„Išsiskyriau su žmona, motina mirė. Likau be pastogės. Prieš tai turėjau valdišką butą. Bet atėmė, nes paverčiau jį landyne. Kurį laiką glaudžiausi pas draugus, gėriau.
Kartą nuėjome į alaus barą atsipagirioti. Barmenė draugui davė bokalą alaus, o mane erzino ir nedavė. Paskui įpylė. Bet aš supykau, pastūmiau jai tą bokalą ir pasakiau, kad nuo šiol nebegersiu. Taip ir nebegeriu jau 10 metų“, – pasakojo buvęs suvirintojas Eugenijus.
Pensininkas bendrauja su savo dukra ir anūku, bet net kviečiamas gyventi kartu nesutinka: „Jie turi savo gyvenimą, o aš savo, tokį, kokio nusipelniau.“
62-ejų Lucas irgi nakvynės namų senbuvis. Tėvai jį pavadino Liucijumi. Tačiau sovietmečiu keisdamas pasą jis vardą sutrumpino. Visas jo turtas – televizorius, drabužiai ir pliušinis šuo.
Vyras buvo vedęs latvę, pora gyveno Rygoje nuosavame bute. Grįžęs į Lietuvą glaudėsi motinos namuose. Tačiau prieš mirtį ji savo būstą paliko jaunėliui broliui. Jis Luco neįsileidžia nė per slenkstį.
„Nenoriu su juo aiškintis, man ir čia gerai, – numojo ranka vyras. – Gyvename kaip bendrabutyje. Jei ir susipykstame, čia pat susitaikome.“
Aplinka nesidžiaugia
Bet 72-ejų Edmundui ši įstaiga primena kalėjimą. Nakvynės namuose jis gyvena 22 metus, tiesa, su dviem pertraukomis, kurias praleido kalėjime.
„Du žmones „padėjau į vietą“, – prisipažino Edmundas. Jis teigė nematąs didelio skirtumo tarp kalėjimo kameros ir nakvynės namų kambario. Tiesa, čia galima kada nori išeiti į miestą.
Nesidžiaugė nakvynės namais ir 53-ejų Petras, čia gyvenantis tik tris savaites. Jis susirado darbą ir ieško buto. Dvi aukštąsias mokyklas baigęs panevėžietis anksčiau dirbo vadovaujamą darbą, vėliau turėjo verslą.
„Išsiskyriau, žmona pardavė butą ir išvažiavo į užsienį. O aš negaliu važiuoti, nes patyriau tris stuburo operacijas. Noriu kuo greičiau palikti šiuos namus. Nesuprantu, kodėl žmonės taip nori čia gyventi. Tai yra dugnas“, – kalbėjo Petras.
