Naujausias akibrokštas – šią savaitę į tas pačias pareigas grįžo prezidentės spaudos atstovė D.Ulbinaitė, nors teisminis procesas jos atžvilgiu dar nesibaigęs.
Iš Prezidentūros ji pasitraukė praėjusį birželį, kai teismui buvo perduota byla, kurioje ši valdininkė kaltinta valstybės paslapties atskleidimu ir piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis.
Prokurorai būtent ją įtarė nutekinus slaptą saugumo pažymą, kurioje buvo teigiama, kad Maskva esą suplanavo šmeižto atakas prieš D.Grybauskaitę.
Bet D.Ulbinaitė laikėsi savo: jokios oficialios valstybės paslaptį sudarančios informacijos ji neturėjusi, o jei ką ir nutekinusi, tai reikėtų vertinti kaip žygdarbį apsaugant valstybę nuo priešų užmačių.
Praėjusią savaitę Vilniaus apylinkės teismas išteisino įtariamąją motyvuodamas tuo, kad teisėsauga nesurinko aiškių ir tiesioginių jos kaltės įrodymų.
Prieš tai teismas paskelbė neteisėtais ir atmetė D.Ulbinaitės pokalbių telefonu įrašus, kurie, kaip galima spėti, buvo stipriausi tiesioginiai galimos kaltės įrodymai. Tiesa, teisėjai, aiškindami savo sprendimą, pareiškė, kad jis nebūtų buvęs kitoks, jei jie būtų „įskaitę“ ir tuos įrašus.
Žinoma, turint galvoje mūsų teisėsaugos, o ypač šį tyrimą vykdžiusios Specialiųjų tyrimų tarnybos, reputaciją, galima iš tiesų daryti prielaidą, kad šioje byloje nesugebėta tinkamai surišti galo su galu.
Kita vertus, apskritai gyvenime pasitaiko tokių situacijų: dramblio kambaryje nepastebėti neįmanoma, bet teisiškai įrodyti šio fakto neišeina, nors tu ką.
Taip galbūt galėjo būti ir šiuo atveju, nors prokurorai net minučių tikslumu buvo nurodę, kada D.Ulbinaitė atliko nusikalstamą nutekinimo aktą.
Taigi daug labiau tikėtina, kad teisėjai tiesiog nusprendė, jog jų neįtikina prokurorų įrodymai, kad kambaryje tikrai yra dramblys. O tas sprendimas priimtas patiems teisėjams galvojant apie savo tolesnę karjerą, visiškai priklausančią nuo Prezidentūros, arba „kam nors“ paraginus apie tai pamąstyti.
Vien ta demonstratyviai karinga gynybinė pozicija, kurią viso šio skandalo metu buvo užėmusi D.Grybauskaitė, verčia manyti, jog būta užkulisinio spaudimo, kurį galėjo pajusti ir Vilniaus apylinkės teismas, tiksliai žinojęs, kokio sprendimo iš jo laukiama S.Daukanto aikštėje.
Būtent tas aršumas ginant pavaldinę leido dar tvirčiau spėti, kad ta slapta informacija, kuri turėjo pareklamuoti D.Grybauskaitę prieš artėjančius prezidento rinkimus ir taip „paskiepyti“ nuo bet kokios kritikos, nutekėjo su jos pačios žinia, o galbūt net jai nurodžius.
Kad kai kurie teismai priima sprendimus bylose, kurios itin domina Prezidentūrą, pernelyg nesivargindami dėl įrodymų ar faktų, – vieša paslaptis.
Antai teisėsaugininkai tyliai linksniuoja nuosprendžius neteisėto praturtėjimo bylose, kurie akivaizdžiai sukurpti pagal didžiosios kovotojos su korupcija prezidentės reklaminius interesus, o ne pagal teisinę ir įrodymų bazę.
Bet kokiu atveju galutinai spręsti, ar teisėsauga pakankamai pagrindė savo kaltinimus ir ar teismas buvo teisingas, būtų galima tik išvydus visą bylos medžiagą. Tačiau tai neįmanoma vien dėl to, kad teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs.
Sprendimai įsiteisėja tik tada, kai galutinį žodį taria aukštesniųjų instancijų teismai. Žinoma, jei kas nors į juos kreipiasi skųsdamas žemesniųjų sprendimus.
Šiuo atveju prokurorai dar net nepasakė, ar apylinkės teismo sprendimą apskųs.
Tačiau gal D.Grybauskaitė jau žino, kad skundo nebus? Todėl ir susigrąžino D.Ulbinaitę po savo sparnu, o vos pusmetį spaudos atstovu padirbėjusį M.Naudžių be ceremonijų išspyrė.
Šiuos skubotus perstumdymus galima vertinti kaip prezidentės tiesioginį spaudimą ir perspėjimą aukštesniųjų instancijų teismams.
Beje, nerimą dėl to jau išreiškė ne vienas politikos ekspertas.
Negana to, visa ši istorija – tvirkinantis pavyzdys ir visai valstybei. Įsivaizduokite: štai įkliuvo koks nors nusidėjęs valdininkas ar politikas, laikinai pasitraukė iš pareigų, bet pirmosios instancijos teismas jį išteisino, vadinasi, jis nieko nelaukdamas gali drąsiai reikalauti savosios kėdės.
Tokiu atveju galima sumodeliuoti ir kitą teisiškai nihilistinę situaciją: pirmosios instancijos teismo nuteistas asmuo vis tiek liks kaltas, net jei aukštesnės instancijos teismas vėliau jį išteisintų. Sakysite – absurdas. Be abejo. Bet gal Lietuvoje ir to jau galima tikėtis?
Beje, vertėtų prisiminti, kad kitais atvejais, kurie būdavo jai nenaudingi, D.Grybauskaitė ragindavo palaukti, kol apsisuks visas teisingumo ratas.
Tiesa, padėčiai nepasikeitus ji vis tiek nepripažindavo galutinio sprendimo.
Pavyzdžiui, taip buvo pasielgta prezidentės iš postų išspirtų buvusių Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų V.Gailiaus ir V.Giržado atveju.
Nors visi teismai paskelbė, jog šie pareigūnai nekalti dėl informacijos apie „Snoro“ banko uždarymą nutekinimo, šalies vadovė tvirtino, kad visi įrodymai yra niekai prieš neva jiems nenaudingus melo detektoriaus rodmenis.
Visa tai rodo, kad D.Grybauskaitei, valdančiai teismų sistemą, taip pat didelę dalį teisėsaugos, galioja tik tokie kodeksai bei teismų sprendimai, kurie naudingi tik jai ir kuriuos ji pripažįsta. Šitokios demokratijos grimasos – nieko gera nežadančios.
Apžvalgininkas
