Vėliau R.Kraftas pripažino spaudai, jog norėtų žiedą susigrąžinti, nes yra emociškai prie jo prisirišęs (mat sakyti, kad prisirišęs ir finansiškai – gėda). Papasakojo jis ir tai, kad Baltieji rūmai jam patarė apsimesti, kad žiedą verslininkas padovanojo. Esą, taip diplomatiškiau.
Pozityviai mąstyti buvo priversti ir Niujorko Guggenheimo Muziejaus darbuotojai – iš tais pačiais 2005- aisiais V. Putinas nukniso degtinės pripildytą stiklinį „kalašnikovą“.
Dabar Kremliaus kleptomanui reikia naujų žaisliukų. Tėviškai jį globojantis M.Gorbačiovas aplinkinius įspėja, kad vaikelis gali susinervinti ir trinktelėti branduolinę bombą. Geriau atiduokit dovanų tą Ukrainą, gal nusiramins. Nesiliaus – duokit dar ką nors. Duokit.
Tai panašu į pasaką apie slibiną, kurį reikia šerti nekaltomis mergaitėmis. Sušersi visas prasčiokes, užsimanys karalaitės. Opozicijos atstovas, buvęs šachmatininkas Garis Kasparovas dar lapkričio mėnesį šaukė: „Sustabdykite V. Putiną dabar – vėliau mokėsite itin brangiai“. Leidiniui „Euroobserver“ jis tvirtino, jog daugelis politikų tikisi nepralaimėti karo jo nepripažindami.
Tokie balsai tyruose graudžiai skamba. Pakanka įsivaizduoti statistinio JAV piliečio gyvenimą, kad suvoktume, kad situacijos supratimo tikėtis naivu. Kuris amerikietis norės savo sūnų išleisti kariauti su laukiniais Ukrainoje? O jei V. Putinas įsižeis, tai kas tada? Ne, bet kuria kaina reikia vengti Trečiojo pasaulinio karo. Geriau apsimeskim, kad dovanojam Ukrainą. O jei V.Putinas ims brautis į Baltijos valstybes? Na, kam apie tai galvoti. Mąstykime pozityviai – jis dar nesibrauna.
Kai buvai meškos glėbyje, pozityviai mąstyti sunku. Tada žinai, jog pozityvus mąstymas arba liaudies išmintis „Duok durniui kelią“ veikia ne visada. Yra ir kitokių posakių, pavyzdžiui, „Leisk kiaulę į bažnyčią, ant altoriaus užlips“. Arba „Apetitas auga bevalgant“.
Meškai nereikia stiklinio kalašnikovo. Net žiedo su deimantais nereikia. Net ne Ukrainos. Ne Lietuvos. Ne Latvijos. Ne Estijos. Jam reikia visko. Vampyras nenurims neapžiojęs ir nepakramtęs viso pasaulio. Kai dygsta dantys, supraskite, norisi mėsos. Viena kita žaizda – jau neblogai. Tokia žaizda – tai Graikija, puikus užkandis. Kai Kremliui palankios partijos valdys Prancūziją, apetitas bus dar didesnis.
Opozicijos atstovas G. Kasparovas – vienas pirmųjų, po „Charlie Hebdo“ žudynių išdrįsęs garsiai pasakyti, kad Kremlius remia islamo teroristus – bent jau moraliai. Vakarai – jų bendras priešas. Jei amerikiečiams savo galvoje kažkaip pavyktų susieti islamišką ir rusišką terorizmą, gal reikalai judėtų greičiau.
Tačiau Vakarų strategija – dar palaukti. Ir dar palaukti. Ir dar. Tada apsimesti, kad kas nors neįvyko. Nors gal viskas būtų kitaip, jei prieš dešimt metų milijardierius ar muziejaus vadovas būtų išdrįsęs tarti aiškų „Ne“. „Prašau atiduoti mano žiedą“, „Prašau grąžinti muziejaus eksponatą“ – tai galėjo tapti tarptautinės politikos lūžiu. Išlepęs vaikas galėjo būti nuleistas ant žemės – ne, kiti neleis jam imti to, kas nepriklauso.
Juk būtent Niujorke buvo sėkmingai išmėginta „Išdaužto lango teorija“. Amerikiečiai turėtų žinoti – jei toleruosi smulkius pažeidimus, pradės vykti sunkūs nusikaltimai. Tokia žmogaus psichologija – jei jis mato išdaužtus langus ir „grafičiais“ išterliotas sienas, tai yra paskatinimas vėl nusikalsti.
Tuomet kokį ženklą V. Putinui siunčia pozityvus ėriukų tylėjimas?
